Dievaži, tą vakarą San Sebastiane jis būtų užsisakęs aštuonkojį. Tik malonumą pasimėgauti gardžiu patiekalu nušvilpė COVID-19 – būtent dėl jo kompozitorius, Jono Meko vizualiųjų menų centro vadovas Gintaras SODEIKA (59) nenuvyko į tarptautinį San Sebastiano kino festivalį, kur buvo surengta ispanų ir lietuvių dokumentinio filmo „Omarų sriuba“ pasaulinė premjera su šio kūrėjo muzika.
Bjauru pokalbį pradėti nuo pandemijos, bet ji persmelkusi visas gyvenimo sritis, naujausią jums svarbų įvykį – taip pat. Jaučiatės smaugiamas?
Man pandemija prasidėjo spalvingai ir taip pat tęsiasi. Prasidėjo režisieriaus Oskaro Koršunovo „Žuvėdros“ premjera Maskvos dailės teatre, darbai nesustojo, gavau įdomių užsakymų, tarp jų – ir „Omarų sriubą“. Tai režisierių Pepe Andreu ir Rafos Molés Vilaro kūrinys, kurio scenarijaus bendraautoris ir koprodiuseris yra Arūnas Matelis, o mudu – seni draugai ir kūrybiniai bendradarbiai. Viskas prasidėjo nuo jo filmo „Skrydis per Lietuvą, arba 510 sekundžių tylos“.
Arūnas kreipėsi į mane – džiaugsmingai priėmiau jo pasiūlymą kurti autorines aranžuotes, paprastai tariant, Bachą ir Chopiną pritaikyti „Omarų sriubai“. Be to, kinas man įdomu. Juolab dabar meno disciplinos taip sąveikauja, kad sunku nubrėžti ribas tarp vienos ir kitos: teatras įgauna kinematografijos elementų, kine daugėja papildomų meno disciplinų bruožų, o aš turiu patirties ir vienoje, ir kitoje srityje.
Krimstis dėl pandemijos nebuvo laiko, nes dirbau dar ir prie savo filmo – vasaros pabaigoje pristačiau juostą „Steamboat“ apie muzikos festivalį „Druskomanija“. Dvidešimt metų savo malonumui filmuodavau įvairias festivalio akimirkas, kol rengėjai paprašė visa tai sudėti į filmą. Sako, jis įdomus ir tam, kas nė karto nesilankė „Druskomanijoje“. Mano savotiškame vaizdo dienoraštyje įamžinti garsūs meno pasaulio žmonės kitoje šviesoje, kitokiose situacijose, kurios kasdienybėje nesusiklosto.