Visai naujoje sporto šakoje – pakrančių irklavime – net du didžiųjų turnyrų medalius nuskynęs Žygimantas GALIŠANSKIS (29) šiuos metus drąsiai gali vadinti ypatingais. Ne tik dėl karjeros posūkių, padėjusių po sunkių traumų lengviau atsigauti psichologiškai, bet ir dėl šeimos pagausėjimo. Jei irklavimu susidomės ir sūnūs, sportininkas keturvietę valtį galės užpildyti vien šeimos nariais.
Irklavimo sporte esate gerai žinomas jau ne vienus metus, tapote čempionu universiadoje. Kas paskatino žengti į Lietuvoje visai nepažintą sporto šaką?
Dėl pandemijos atšauktų varžybų sezonas šiemet baigėsi Lietuvos čempionatu rugpjūčio viduryje. Kadangi turėjau daug laisvo laiko, kreipiausi į federaciją, ji palaimino mano dalyvavimą pasaulio čempionate. Buvau tarsi išsiųstas apsižvalgyti į nežinią: pirmi pakrančių irklavimo čempionatai surengti 2007 metais, sprinto distancija atsirado tik 2019-aisiais. Pasaulio ir Europos čempionatai šiemet organizuoti vos antrą kartą.
Akademiniame irklavime būtina susikoncentruoti, kuo mažiau kreipti dėmesio į aplinką, o čia veikia daug išorinių veiksnių: varžybos vyksta jūroje, todėl reikia stebėti bangų kryptį, jas skrodžiant daryti didesnį yrį, orientuotis trasoje pagal plūdurus. Čia trumpesni irklai, nes reikia išjudinti dvigubai sunkesnę valtį. Labai smagi sprinto rungtis, tiesa, tai didelis krūvis – po jos viską skauda, atrodo, dega plaučiai.