Naują puslapį Lietuvos sporto istorijoje atvertęs ir vienos iš pagrindinių pasaulio profesionalaus bokso federacijų čempiono diržą iškovojęs Eimantas STANIONIS (27) apie tokią dvikovą nuolat svajojo – dvylika nuožmių ir varginančių raundų, pasipylęs kraujas ir stimulą kovoti sustiprinę ne visai sąžiningi priešininko veiksmai. Visgi to galėjo ir nebūti be kelių visai šalia ringo buvusių žmonių.
Prie Europos čempiono titulo pridėjote dar ir Pasaulio bokso asociacijos pusvidutinės svorio kategorijos „reguliaraus“ čempiono vardą. Kokios emocijos užplūdo po dvikovos?
Dvikova buvo sunki emociškai ir psichologiškai, reikėjo susikaupti ir pereiti ugnį, tačiau po visko buvo ramu, jaučiau, kad pergalė – mano. Apie tokią dvikovą svajojau nuo vaikystės – tuomet mačiau visas jėgas ringe atiduodančius boksininkus, kurie, nors nebuvo patys geriausi, žavėdavo žiūrovus, šie išpirkdavo visus bilietus. Supratau, kad kai stengiesi, atiduodi visą save, sulauki ir įvertinimo.
Per šią dvikovą pradėjus bėgti kraujui užsivedžiau, kiekviena akimirka buvo smagi. Esu principingas – kai mane sužalojo, norėjau tuo pačiu atsilyginti ir priešininkui. Neskamba gražiai, bet tokia jau šio sporto realybė. Visada norėjau išbandyti, ko dar nebuvau patyręs karjeroje, tad džiaugiuosi ir dvikova, ir titulu. Galima sakyti, per naktį išsipildė dvi svajonės.
Iškart po dvikovos į ringą įbėgo ir apsikabino ilgametis mano treneris Vidas Bružas, visus dvylika raundų buvęs ringo kampe. Jo palaikymo labai reikėjo. Juk jis mane treniruoja ilgiau nei dešimtmetį, daug visko perėjome, tad kur kas paprasčiau eiti į karą su žmonėmis, kuriais pasitiki. Treneriui ši dvikova taip pat buvo labai svarbi – prieš tai įgyvendinau kitą jo svajonę, kad atletas, kurį treniruoja, dalyvautų olimpinėse žaidynėse.