Mano vyras – isterikas! Iš kur jie atsiranda ir kaip su tokiais sugyventi?

Tiesa, iki skrybėlaičių ir salotų iš nieko (jei prisimintume garsųjį prancūzų posakį, kad tikra moteris iš nieko sugeba sukurpti visus šituos dalykus) dar yra kur tobulėti. Tačiau su svajone apie plieninį riterį geležiniais nervais galima drąsiai atsisveikinti. Santūrus džentelmenas priklauso tam pačiam pasakų pasauliui, kaip auksiniai drakonai, balti vienaragiai ir pieninių dantukų fėja. Tai nėra labai blogai: mokėti išreikšti savo emocijas – didelis menas, gerokai pailginantis subjekto gyvenimą.

Ne veltui modernūs psichologai perspėja, kad frazė: „Berniukai (vyrai) neverkia.“ yra neteisinga, pavojinga ir apskritai tokia pat pasenusi, kaip ir auklėjimas diržu. Tik dar būtų gerai išmokti ne tik išmesti savo emocijas į aplinką, bet ir daryti tai civilizuotai – rūšiuojant ir perdirbant. Žodžiu, džiaugiamės, kad jausmų netramdantys vyrai gyvena ilgiau. Bet mums su tais naujaisiais vyrais reikia išmokti gyventi, kad netyčia pačių gyvenimas šalia – hmm – isteriko neimtų drastiškai trumpėti. Juolab dėl naujosios tendencijos ir pačios kaltos.

Šiandien vis daugiau moterų ne tik nealpsta išvydusios kraują, bet ir nepameta galvų lokalios pasaulio pabaigos akivaizdoje. Ir vis daugiau vyrų nepajėgia suvaldyti aistrų, nervų ir nuotaikų.

Na, kaip visada, bet ką padarysi: mes norime, kad vyrai būtų empatiški (mums ir mūsų vaikams) ir atšiaurūs (sąlyginiams svetimiems), o vargšai vyrai, nežinodami, kaip reaguoti į tokius dvigubus standartus, sutrinka, pavargsta, išsigąsta, reaguoja neidealiai. Ir kaip išmano, taip išleidžia emocijas. Jų nekontroliuodami. Šiandien vis daugiau moterų ne tik nealpsta išvydusios kraują, bet ir nepameta galvų lokalios pasaulio pabaigos akivaizdoje. Ir vis daugiau vyrų nepajėgia suvaldyti aistrų, nervų ir nuotaikų. Kai kuriems net pasaulio pabaigos nereikia, gana nedidelių buitinių ar darbinių nesklandumų. Antra vertus, isterija ir yra liguista reakcija į dirginančią situaciją...

Taigi, iš kur atsiranda isterikai, kaip su ta vyrų paderme sugyventi ir ką jiems patiems su savo naująja esatimi daryti?

Kodėl jis pradeda pykti?

Kaip jau minėjome, bemaž 2 tūkst. metų manyta, kad isterija – damų prerogatyva. Ir pats žodis „isterija“ kildinamas iš graikų kalbos žodžio hystera, kuris reiškia „gimda“. Tikėta, kad šią būseną galėjo sukelti kūdikio gimimas ar sekso stoka (lyg kuri iš mūsų nebūtų sutikusi isteriškų sekso gigantų – abiejų lyčių!). O kai jau buvo nuspręsta, kad nei gimda, nei gimdymas, nei sekso kiekis didelės reikšmės čia neturi, imta ieškoti dvasingesnių problemos ištakų, pavyzdžiui, šeimoje.

Šis požiūris aiškiai logiškesnis. Juk isterija iš dalies – tam tikras elgesio modelis, kuris gali būti perimamas iš kartos į kartą. Taigi, jei jūsų vyriškis pernelyg mėgsta išlieti į pasaulį nemotyvuotų ir neigiamų emocijų srautus, gali būti, kad taip darė jo mama. O jis, mažas berniukas, suprato, kad šitaip elgiantis galima pasiekti norimą tikslą. Ir perkėlė tokį būdą bendrauti į suaugusiojo gyvenimą. Nesvarbu, kad dabar jis suveikia rečiau ar visai nesuveikia: įsikaltų schemų valios pastangomis neatsikratysi.

Dar yra temperamentas – įnoringa ir sunkiai kontroliuojama asmenybės dalis. Sakykim, cholerikas dažnai elgiasi ir reaguoja isteriškai (ir visi aplinkui apie tai būna informuojami – po kojomis ištryškusio ugnikalnio sunku nepastebėti). O jei emocijomis pliūptelės flegmatikas, tai gali nė nekristi į akis: na, žmogus lengvai susijaudino, ir tiek.

Savo prideda ir tautiniai ypatumai. Būna visaip, tačiau vidutinį suomį ar estą sunkiau išvesti iš pusiausvyros, o vidutinis italas ar ispanas nė nestumtelėtas iš jos išeina. Ir nė nesidrovi. Taigi, kaltas ne seksas ar koks vidaus organas. Ir net ne baisusis PMS, ant kurio priimta karti visus šunis (dėl visa ko primename, kad priešmenstruacinis sindromas netrunka visą mėnesį tarp dviejų mėnesinių ir jų metu taip pat: jis gali varginti dieną ar dvi prieš prasidedant toms dienoms).

Isterišką reakciją diktuoja auklėjimas, gyvenimo būdas, jei norite – charakteris. Taigi, turbūt aišku, kad isterija lyčių ribų nepripažįsta.

Isterišką reakciją diktuoja auklėjimas, gyvenimo būdas, jei norite – charakteris. Taigi, turbūt aišku, kad isterija lyčių ribų nepripažįsta. Juk emocijos būdingos visiems žmonėms. Tik garsiosios frazės: „Nebūk kaip boba.“ ir „Vyrai neverkia.“, nuo pat vaikystės kalamos berniukams, iškraipo jų jausmų natūralią tėkmę. Jie imami skirstyti į leidžiamus ir draudžiamus, gerus ir blogus, deramus ir nederamus – žodžiu, kaip dažnai būna ten, kur įsikiša žmogiškoji pedagogika, sistema ima strigti.

Beje, daugelis ezoterikų sako, kad kuo žmogus turi daugiau energijos, tuo labiau jam gresia isterija. Motyvas paprastas: vyrai labai linkę kontroliuoti save ir savo jausmus. O pastarieji – kaip atsuktas čiaupas, kurį mėginate užkimšti pirštu: ten, kur užkimšote (maža, kodėl jums to prireikė), srovę gal ir sustabdysite, tačiau ji neišvengiamai prasiverš kur nors kitur. Ir užlies visus namus. Taigi, kuo labiau spaudi nederamas emocijas, tuo didesnė tikimybė, kad anksčiau ar vėliau bus bum.

Ką daryti su nervais?

Turbūt paprasčiausia būtų su tokiais vyrais nekurti santykių, bet, žinote, jei visus nervingus išbrauksime iš kandidatų sąrašų, juose apskritai liks ne kažin kas. Be to, net jei ištekėjote už racionalaus „didžiojo Getsbio“, kuris ašaros jokia proga nenulies, tai dar nereiškia, kad kada nors jis netaps isterišku psichu. Bent retkarčiais. O ir ledinė širdis – irgi ne svajonių objektas: nei su tokiu vyru kaip reikiant pasijuoksi, nei paverksi ištikus nelaimei, nei, galų gale, išsibarsi. Ne šeimyninis gyvenimas, o dviejų partnerių kohabitacija po vienu stogu, paremta loginiais, ekonominiais ir psichologiniais interesais. Brrr.

Psichologai, policininkai ir sveikas protas įspėja, kad nuo toksiškų vyrų, gresiančių jūsų dvasios, kūno ir proto sveikatai bei savivertei, reikia bėgti iš karto, toli ir iki paskutinės gyvenimo dienos atsiminti ir anūkėms papasakoti, su kokiais vyriškiais prasidėti griežtai draudžiama. O štai su geru, bet kartkartėmis nervų ar pykčio priepuolio ištinkamu partneriu gyventi visai įmanoma.

Galite, pavyzdžiui, suorganizuoti aukščiau aprašytąsias psichologinės iškrovos pratybas. Vienoje nepriklausomybės pradžioje išleistoje sekso profesionalės patarimų knygoje buvo aprašyti puikūs marškiniai, kuriuos aistros apimtas vyras be vargo ir nuostolių gali nuplėšti meilės įkarštyje... Jie būdavo iš anksto sukarpyti į gabalus ir tik sukabinti siūlais. Praktiškos moterys visais laikais žinojo šitą būdą, ir, užuot leidusios sutuoktiniams naikinti Meiseno porcelianą, pakišdavo po ranka pigiausių briaunotų stiklinių.

Reikalavimas tučtuojau nusiraminti – spontaniška daugelio reakcija į kito žmogaus isteriją. Ogi pačios pamėginkite nusiraminti, kai iš vidaus liejasi skausmas ir pyktis! Visos tos frazės: „Liaukis!“, „Nutilk!“, „Ką tu sau leidi?!“, „Kaip tau ne gėda?!“ – beviltiškas mėginimas degtuku užkimšti minėtąjį trūkusį vamzdį. Šitaip jūs darotės panaši ir į vidinį kontrolierių, ir į jo motiną, tai yra, dar labiau jį spaudžiate. O vyras tam tikra sąmonės dalimi ir taip suvokia, kad jį neša ne ten. Sukontroliuoti čia nieko neįmanoma, galima nebent padėti kuo greičiau tam pykčio srautui išsilieti.

Teoriškai pakaktų giliai kvėpuoti, bet pamėginkite vyrą priversti tai padaryti... Todėl „negirdėkite“ bjaurių žodžių (atsiminkite, mes nekalbame apie tikrą, pavojingą agresiją), prieikite ir stipriai prie jo prisispauskite. Norom nenorom jis nustos gaikščioti, ims kvėpuoti ritmingiau, spaudimas atslūgs ir visiems palengvės. O gal net nusiviliosite jį į miegamąjį – nebūtinai sekso žaidimams, tiesiog pasnausti po streso.

Jis gi ne šiaip verkia ir klykia, jis neretai dar ir mėgina ką nors pasakyti. O tai pravartu ir jam, ir jums, nes galbūt sužinosite ką nors, apie ką jis nešneka būdamas ramus.

Seksas, kaip būdas nuleisti garą konflikto metu, – irgi senas kaip pasaulis reiškinys. Tiesiog energijos pliūpsnis nukreipiamas – hmm – žemyn ir išnaudojamas geriems tikslams. Pavyzdžiui, orgazmui pasiekti. Juolab, žinote, protas ir savikontrolė miegamajame – blogi patarėjai. O isterijos metu ir vienas, ir kita užčiaupiami. Ugninio sekso patirtis gali būti fantastiška, tačiau kyla priklausomybės grėsmė: isterija – kaip preliudija gerai meilės nakčiai. Geriau neleisti tokiam ryšiui susiformuoti, tačiau kartais visapusiškai pamesti galvą ir atsiduoti aistroms galima!

Įsiklausykite į žodžių srautą, besiliejantį iš įniršio ištikto vyro lūpų, juk skandalą jis kelia ne tylomis. Isterija (vėlgi, jei jūsų gyvenimo draugas – ne piktybinis manipuliatorius, puikiai suprantantis, ką, kodėl ir kada daro) – tai būdas, kuriuo paprastai save kontroliuojantis žmogus leidžia prasiveržti vidiniam skauduliui. Jis gi ne šiaip verkia ir klykia, jis neretai dar ir mėgina ką nors pasakyti. O tai pravartu ir jam (išsisakys), ir jums (patylėkite ir paklausykite, galbūt sužinosite ką nors, apie ką jis nešneka būdamas ramus. Pavyzdžiui, kad jūs elgiatės lygiai taip pat, kaip jo mama ar buvusi žmona. Išvadas darykitės pačios).

Netaupykite meilės ir dėmesio: gavęs pakankamai dvasinio maisto vyriškis vėl atras jėgų imtis savo berniukiškų žaidimų. Ir visada žinos, kad turi kur sugrįžti.

Vyrai, kaip ir mes, gali pavargti, išgyventi krizes, negauti paaukštinimo, apie kurį svajojo visą gyvenimą, aptikti ant krūtinės žilą plauką ir nesugebėti su tuo susidoroti... Galų gale, jiems irgi skauda galvą. Ir taip – šitaip nutinka net labai stipriems ir suaugusiems, jei tik jie – ne bronziniai paminklai vyriškumui miesto aikštėje. Leiskite jiems pabūti silpniems. Išklausykite, paguoskite ir išvirkite kakavos. Pažadėkite visuomet būti kartu, net jei visas pasaulis stos prieš. Netaupykite meilės ir dėmesio: gavęs pakankamai dvasinio maisto vyriškis vėl atras jėgų imtis savo berniukiškų žaidimų. Ir visada žinos, kad turi kur sugrįžti. Ne, tai ne mamos ir vaiko santykių modelis. Būtent moteris, namų židinio saugotoja, guodžia vyrą, mamutų medžiotoją, kuriam šiandien ta medžioklė nebuvo sėkminga. Štai kam mes jiems reikalingos, o ne – atleisk, Viešpatie – kotletams kepti. Nors patys kotletai – nieko blogo, bet jei vienintelė meilės kalba, kurią mokate, – tai užmaitinti jį negyvai, nieko gero nebus. Skubiai tapkite poliglote.

O kaip be isterijų?

Mes jau supratome, kad jų nutinka. Ir net beveik susitaikėme, kad tai normalu. Tačiau normalu – tai nereiškia malonu. Todėl abu kartu pamėginkite mokytis gyventi taip, kad isterijos – kaip būdo išsilieti – nereikėtų, t. y. nesukaupti emocijų tiek, kad jos sprogtų. Jūsų tvirtasis, stiprusis, patikimasis vyras būtent todėl ir pameta stabdžius, kad nėra įpratęs visavertiškai išreikšti savo jausmų ir yra linkęs juos spausti. Padėti jam galite pati būdama atviresnė ir emocingesnė, t. y. išmokyti savo vyrą parodyti jausmus. Atkreipkite jo dėmesį į gamtos grožį. Neslėpkite ašaros, išspaustos jausmingo ar kaip tik stipraus filmo ar knygos. Raginkite pasakoti apie vaikystės sielvartus – nuo šuniuko, kurio laikyti neleido mama, iki pirmosios meilės, kuri apgavo jį su berniuku iš trečiosios „B“.

Priminkite, kad kai klausiate, kaip praėjo diena ir kaip jis jaučiasi, darote tai ne iš mandagumo, o tikrai norite išgirsti (na, ir nemėginkite nuvertinti jo jausmų, net jei iš visų dienos įvykių jam labiausiai įstrigo stereotipinė blondinė, kreivai prisiparkavusi garaže ir užtvėrusi kelių automobilių vietas. Jis jaučiasi taip, kaip jaučiasi, o jūs pati paklausėte, todėl išklausykite!). Galbūt kitą kartą įstrigs paveikslų vagystė iš Luvro ar tulpių šventė Olandijoje... Mes ir pačios ne visada galime paaiškinti, kodėl vienas ar kitas dalykas sukelia tokias stiprias emocijas.

Parodykite jam (dėl visa ko ir pasakykite: įprotis kalbėti atvirai – vienas iš saugiklių, padedančių išvengti isterijos), kad priimsite jį visokį. Na, taip, silpną irgi. Ir gal pati nustebsite, kad nervingas isterikas laikui bėgant taps atviru ir ramiu gal ir ne riteriu, bet bent jau išmintingu ginklanešiu. Kitaip, nei teigia stereotipai, žmonės keičiasi. Ir netgi bręsta. Vyrai – taip pat.