Išsiilgtas miestas, kurio niekas kitas neatstos. Taip apie Kauną kalba čia gimęs ir augęs krepšininkas, trijų vaikų tėtis iš Žaliakalnio Mantas Kalnietis (35). Besikeičiantį Kauno veidą žalgirietis lygina su Prancūzijos Rivjeros perlu – Monaku ir linki jam augti būtent laivybos sektoriuje.
Gimtojo miesto man labai trūko, kai dėl krepšininko karjeros kone devynerius metus gyvenau užsienyje ir parskrisdavau į jį tik trumpo atokvėpio, kartais ne visai parai, kad įkvėpčiau Kauno oro, įsikraučiau jo energijos ir vėl lėktuvu atgal į Italiją. Jau tada supratau – jo man niekas kitas neatstos“, – apie išsiilgtą kraštą, mylimus žmones ir žalias Kauno erdves, kurios augo ir keitėsi su pačiu M. Kalniečiu, pasakojo žalgirietis.
Įžvelgia perspektyvas Kauno laivyboje
– Kas per tuos metus, kai į Kauną užsukdavote trumpam, ilgesio vedamas, labiausiai keitėsi gimtajame mieste?
– Ne tik mes, kauniečiai, pastebime, kad miestas keičiasi. Su miestu panašiai, kaip su ilgai nematytais vaikais. Po ilgesnio laiko pokyčiai akivaizdūs: daug inovacijų, statybų, smagu, kad tvarkomos ne tik miesto centre esančios lankytinos vietos, bet ir parkai miegamuosiuose rajonuose.
Jau ir Nemuno sala pritaikoma miesto reikmėms ir malonumams. Sunku įsivaizduoti, kad anksčiau ten tebuvo plynas laukas. Tik įsibėgėjus „Žalgirio arenos“ darbams, pajudėjo ir kitos statybos. Pasikeitus salos veidui, žmonės tuntais ėmė traukti poilsiauti ten, kur galima tiesiog atsisėsti ant žolės ir pasigrožėti Nemuno krantinėmis. Prognozuojama, kad po kelerių metų Nemuno sala dar labiau gražės: joje jau pastatytas baseinas, kyla „Mokslo sala“.
– Kuo didžiuojatės pats dairydamasis vietinėse erdvėse?
– Man labai smagu matyti naujai iškeptus Krepšinio namus, nekantriai su šeima laukiame ir po renovacijos duris atversiančio, jau europietiško, Kauno zoologijos sodo. Na, ir pagaliau Kaune ėmė plaukioti laivai!
Ne kiekvienas miestas gali pasidžiaugti didžiausių upių sankirta. Kiek pačiam yra tekę stebėti miestų gyvenimą ant upės krantų užsienyje, šioje vietoje miestui atsiveria didžiulės perspektyvos. Labai norėtųsi ir Kaune didesnio upių laivybos išnaudojimo.
Apie būtinus pokyčius miestui ir žmogui
– Mantai, minėjote, kad Kaune labai kryptingai siekėte profesinių aukštumų, paskui negyvenote Lietuvoje, taigi nebuvo kada pažinti ir atrasti daugelio vietų. Gal todėl šiandien jos jums tampa maloniu atradimu ir gimtajame mieste?
– Taip, man ir šiandien Kaune vis dar pasitaiko tokių vietų, apie kurių gyvavimą sužinau atsitiktinai. Taip nutiko ir su daugiau nei kelis dešimtmečius veikiančiais Norvegijos katerių gamintojais „Marex Boats“. Galiu drąsiai sakyti, kad tai objektas, džiuginantis kone kiekvieno kauniečio širdį. Atsidūręs jų laivų gamykloje ir pamatęs pažangias technologijas, pajutau lengvą šoką. Jausmas toks, lyg kokiame Monake atsidūręs būčiau...
Kaune veikia tokio lygio įmonė, o aš apie ją nieko nežinojau! Jos pagaminti laivai iškeliauja į daugelį Europos šalių (daugiau nei 95 proc.), tik pavieniai plaukioja mūsų Kuršių mariose. Toli gražu ne kiekvienas gali sau leisti nusipirkti šimtus tūkstančių ar net milijonus kainuojantį jų katerį. Nieko keisto, kad reklamos jiems nebereikia, o dalis vietinių apie jų egzistavimą nė nenutuokia.
– Prie modernesnio, pažangesnio ir patrauklesnio Kauno miesto įvaizdžio prisideda investicijos iš ES fondų. Įdomu, kiek patys kauniečiai pastebi šiuos pokyčius?
– Labai gerai yra pasakęs Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas, jei nesikeisi su laikmečiu, būsi tiesiog užmirštas. Tai aktualu ne tik prieš 130 metų pastatytam Kauno valstybiniam muzikiniam teatrui, bet ir kiekvienam mūsų, kaip savo profesijos atstovui.
Be jokios abejonės, ES pinigai tokiam paveldo objektui, kaip Kauno valstybinis muzikinis teatras, leido atnaujinti scenos mechanizacijos ir meninio apšvietimo sistemas, įsigyti šiuolaikiškos įrangos, LED ekranus ir pasitelkti interaktyvius sprendimus, leidžiančius užtikrinti novatoriškesnį spektaklių turinį.
Į juos žadu nukeliauti ir su savo vaikais. Reikia savo akimis pamatyti ir kitiems parodyti, kaip šią erdvę pakeitė kone pusei „Žalgirio“ metinio biudžeto prilygstančios finansinės ES injekcijos. Žinau, kad be jų neapsiėjo ir KTU Cheminės technologijos fakultetas: šios lėšos leido padidinti inovacinį mokslo įstaigos potencialą.
– Ne kartą teko dalyvauti diskusijoje apie prieškarį menančius verslus mieste. Ar daug tokių Kaune?
– Įprastai didžiosiose Europos sostinėse pramonė ir gamyklos iškeliamos už miesto centro. Kaune vienas tokių objektų yra istorinė alaus darykla, bet, kiek yra tekę bendrauti su jos vadovu, žinau, kad istoriškai ji buvo statoma anksčiau nei Kauno geležinkelio stotis ar kai kurie Kauno miesto savivaldybės objektai. Į šią daryklą investuotos lėšos leido jai tapti inovatyviai, išlikti viena iš rinkos lyderių bei kurti pasitelkiant aukščiausio lygio technologijas ir laikytis žalumo principo (neteršti aplinkos).
Džiaugiasi saugesniu ir europietiškesniu miestu
– Dar prisimenate, su kokiu jausmu eidavote į krepšinio treniruotes?
– Tuo metu Kaune jausdavomės labai nesaugiai, iki dabar atsimenu, kai eidavau į treniruotes su mažu sportiniu krepšiu ir dairydavausi į visas puses, ar tik nebūsiu užkalbintas ir paprašytas cigaretės... Smagu, kad tie dalykai nunyko, o miestas saugumo prasme pasikeitė.
Viešose erdvėse dabartinis jaunimas jaučiasi saugiau. Patikėkite, dabar ir vakarais išėjus į Laisvės alėją vaizdas kitas: sunku prasilenkti, žmonių daug, o restorane staliuką užsisakyti iššūkis!
Man augant ne tik Laisvės alėjoje – bet kurioje Kauno dalyje tamsiu paros metu dauguma eidavo su tokiu nerimu... Smagu, kad pagaliau anekdotai apie nesaugumą Kaune nueina į šalį.
– Suprantu, kad ir Žaliakalnyje, kur augote, nebuvo saugu?
– Aš gimęs ne pačioje jo širdyje, o tarp Dainavos ir Žaliakalnio rajonų ribos. Nebuvo tai saugiausia ir ramiausia Kauno dalis. Po Nepriklausomybės Kaune buvo galima nuklysti į visas puses, bet krepšinis suteikė vaikams sąlygas siekti savo svajonių.
– Kaip reaguodavote į, regis, dar ne taip seniai sklandžiusius juokelius ir draugų pašmaikštavimus, kad gyventi ir Kaune galima?
– Labai realistiškai. Tuo metu tikrai buvo už ką peikti Kauną, buvo susikaupę nemažai problemų, kurias reikėjo spręsti, kad padėtume miestui keistis ir tobulėti.
– Ar randate ką nuveikti Kaune su vaikais?
– Taip, atsispiriant nuo Vienybės aikštės, kuri po rekonstrukcijos tapo europietišku vaikų traukos centru. Jiems nepaprastai smagu atvažiuoti prie šokančių fontanų su dviračiais ir paspirtukais.
– Ar ir pats ten apsilankote?
Kol baigsis mūsų būsto statybos ant Žaliakalnio kalno, laikinai su šeimyna glaudžiamės miesto centre. O ten dviračiu ar pėstute jau viskas šalia.
Apie Kauno ir krepšinio ambasadorių
– Kokią asmenybę įvardintumėte kaip Kauno miesto ambasadorių? Kaip manote, kas labiausiai prisidėjo garsinant miesto vardą?
– Arvydas Sabonis. Užsienyje pakakdavo paminėti Kauną ir daugelis sakydavo, kad žino „Žalgirį“ ir A. Sabonį, ypač vyresnės kartos žmonės. Žinoma, ir be jo yra miestui daug savo darbais nusipelniusių žmonių, bet Arvydas, net ir baigęs aktyvią sportininko karjerą, išlieka miesto veidu.
– Ar prisimenate, kada pats jį pirmą kartą sutikote?
– Gimiau ir augau paprastoje kauniečių šeimoje, gyvenau ne elitiniame rajone. O kai stebėdavau šį žmogų per televizorių, kartkartėm man atrodydavo, kad jis kažkur toli, virš žemės.
Na, o gyvai sutikau jau pats būdamas krepšininkas. Ilgainiui bendrauti tapo netgi įprasta. Bet iš vaikystės prisimenu, kai išvydau atsitiktinai vieną žalgirietį parduotuvėje. Jis toli gražu nebuvo A. Sabonio lygio, bet man, kaip vaikui, žaidžiančiam krepšinį, ir to užteko, kad sekiočiau iš paskos, kol iš parduotuvės išeis.
– Kur bėgdavo kaunietiškos jūsų vaikystės vasaros?
– Su tėvais labai dažnai traukdavome į Ąžuolyną. Vasarą ten laukdavo vienokios pramogos, žiemą su rogutėmis važinėdavome. Kadangi nuo pat mažens abu su broliu sportavome, laiką leisdavome su tėčiu stadionuose, prie skersinių. Viešėdavome ir močiutės sode, bet daug laiko praleista ir Kauno kiemuose. Viename jų, prie pat mano tėvų daugiaaukščio, su draugais slėpdavomės ilgame tunelyje po žeme. Jei tuo metu būtų ant mūsų užgriuvusios žemės, niekas nebūtų suradęs.
O pastatas, prie kurio visą vaikystę krepšinį žaidžiau, yra ne šiaip pastatas, bet nepriklausomos Lietuvos Ginklavimosi valdybos tyrimų laboratorija, kuri turi neįtikėtiną istoriją ir požeminių slėptuvių bei tunelių labirintus. Pastatas garsėja kaip modernizmo perlas, statytas dar architekto Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio.
– Buvote krepšinio mylėtojas nuo pat mažens?
– Vedėsi vaikystėje mama mane ir į teatrus, bet, pradėjus aktyviau sportuoti, kultūrai neliko daug vietos. Prisimenu, kad net ir mokytojai, mums pabėgus iš pamokų, žinodavo, kur mūsų ieškoti. Žaisdavome mokyklos sporto salėje.
– O kokią priebėgą randate jau suaugęs?
– Geriausia vieta yra Panemunės šilas. Jis labai didelis, niekas ten nemato, galima ramiai pabėgioti, pasivaikščioti, – susigrąžinti jėgas padeda ir grynas oras.
Tai apie ką šiandien svajoja Mantas Kalnietis?
– Yra minčių, dėl kurių apsitariu dar tik mažame šeimos rate, bet galiu užtikrinti, kad tolesnė veikla bus gimtajame mieste. Mudviem su žmona tai brangiausias miestas, jame užaugome, visi mylimi žmonės čia, tad nebuvo jokių abejonių, kad sugrįšime.
