„Linkėjimai iš Paryžiaus“, – pastaruosius metus nepamiršti šios frazės pridėti atrašydamas į laiškus ar žinutes. Vilniuje ir gimtajame Kaune esi jau tik svečias?
Aš ir pats nebežinau, kur mano namai. Galbūt ten, kur jaučiuosi geriausiai? Šis jausmas susijęs visai ne su miestu ar gyvenamąja erdve, o su supančiais žmonėmis. Kai toks gyvenimo tempas – ryte esi Paryžiuje, popiet jau Vilniuje, o vakare čiumpi lagaminą ir skrendi į Los Andželą, – man tikrai sunku pasakyti, kad kuriuose nors vienuose namuose jaučiuosi geriausiai.
Nors pusantrų metų dažniausiai prabundu Paryžiuje, nemėgstu postringauti, kad štai persikrausčiau į Prancūziją. Dabar mano gyvenime toks etapas, kai daug dekoravimo darbų laukia svetur, bet kas žino – gal kitąmet namais vadinsiu Italiją. Nesunkiai prisitaikau, o ir tėvynės ilgesys nekankina, nes būna savaičių, kai du kartus pirmyn ir atgal suskraidau iš Paryžiaus į Vilnių. Kas tos kelios valandos lėktuvu... Paryžiuje ilgiau lūkuriuoju automobilių spūstyse.
Paryžiuje vieši ir dėl užgimusių jausmų. Jau pripratai prie kasdienio: „Bonjour!“
Kiekvieną dieną to neišgirstu, nes abu esame daug keliaujantys,