Mantas Petruškevičius: „Teatro mano gyvenime nebeliko“
„Gyvenu dabartimi, nes ji – pati saugiausia. Dievinu savo darbą, kuris yra iš tikro pašaukimo: be jokio grimo, su vis mažiau nenuoširdžių bučinių į skruostus. Nebijau pripažinti, kad nerdamas į vis kitokią veiklą nuo savęs tarsi bėgau. Bet gal šitaip bijojau dar labiau išgarsėti?“ – juokauja žinomiausias šalies dekoratorius Mantas PETRUŠKEVIČIUS (36). Kas paneigs, kad vienadiene žvaigžde jis netapo ir būtent šiame gyvenimo etape spindi ryškiausiai. „Jeigu visą likusį laiką šioje žemėje nugyvenčiau taip, kaip gyvenu dabar, tikrai būčiau laimingas.“
Kadaise prasitaręs, kad jo gyvenimas – lyg teatras, šiandien Mantas pripažįsta, kad bėgant metams to teatro lieka vis mažiau, o kasdienė vaidyba baigia išrūkti. Kai vieną dieną spektaklis baigėsi, liko realybė, kurioje reikėjo sunkiai dirbti ir net kovoti, kad įgyvendintų savo ambicijas. Tačiau neneigia, kad visuomet jautėsi reikalingas, kad ir ką būtų daręs. „Nieko nesigailiu! Nebent to, kad kažkam kažko nepasakiau arba – priešingai – ne vietoje ir ne laiku leptelėjau, su kažkuo nesusitikau arba praleidau per daug laiko. Dėkoju Dievui, kad sutikau tiek daug išsilavinusių, daug pasiekusių ir įdomią gyvenimo patirtį turinčių žmonių iš viso pasaulio.“
Ir nors ne visuomet buvo suprastas dėl savo pomėgio rišti gėles, bet šiurkštesnių užgauliojimų sako išvengęs. Galbūt todėl, kad gana anksti apie pirmąsias Manto puokštes parašė miesto spauda. „Ironiška, bet tie, kurie mane mėgindavo pašiepti, dabar kviečia į asmenines šventes ir rodo dėmesį“, – juokiasi.
Gėlės Mantui patiko nuo vaikystės ir visada žinojo, kad galės prie to grįžti, tik reikėjo tinkamo laiko. Ir tas laikas atėjo prieš septynerius metus. „Dabar einu teisingu keliu ir nebijau pripažinti, kad man sekasi... Nemanykite, jog pirmiausia reikia išgarsėti, kad ką nors pasiektum. Reikia sunkiai dirbti ir turėti gabumų.“
Paklaustas, ar tašką televizijoje jau padėjo, Mantas prisipažįsta, kad ne per seniausiai sulaukė pasiūlymo vesti panašią laidą į „Mados reidą“, bet tai esą būtų tas pat, kas braidyti po pernykštį sniegą ir tuo džiaugtis.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“: