Mantas Stonkus: „Aš kraštutinumų žmogus, vidutinybių nemėgstu“

– Ilgą laiką dalyvavote „Humoro klubo“ programose, neseniai su kolega Mantu Katleriu nusprendėte rengti savo atskirą stand-up šou. Kuo jums įdomus šis žanras?

– Jis mane išlaisvina, nes scenoje galiu būti toks, kokiam būti ne visada leidžia teatro ar televizijos režisieriai. Stand-up komedijoje esu atsakingas už save, savo programą ir tai, kaip ją pateikiu žiūrovui. Čia parodau savo tikrąjį požiūrį į tam tikrus dalykus. Aišku, humoro forma, bet mąstantys ir protingi žmonės žino, kad po didžiuliu humoru kartais slepiasi skaudūs ir jautrūs dalykai.

– Neapmaudu, kad visa publika juokiasi iš to, kas jus asmeniškai skaudina?

Problemos gyvenime per juoką ir humorą išsisprendžia lengviau nei per saviplaką ir savigraužą.

– Toks mano siekis – kad salė žvengtų. Tarsi skausmą, lyg kokį mėsos gabalą, įmestum į mėsmalę: publika jį sukramto, o faršas po to jau lengviau virškinamas. Jeigu tau ką nors skauda, geriau išsisakyti ir iš to pasijuokti. Problemos gyvenime per juoką ir humorą išsisprendžia lengviau nei per saviplaką ir savigraužą.

– Ar nebijote atvirai juoktis iš savo problemų? Juk dauguma lietuvių dažnai nemoka apie jas pasisakyti net artimiems žmonėms.

– Dėl to mes ir stovime scenoje – nesame tokie, kaip dauguma.

– Ir dabar jūsų aukso laikas?

– Tikiuosi, kad jis dar ateityje, nors šiuo metu darbo tikrai turiu labai daug. Bet tik džiaugiuosi, nes to siekiau, gavau ir vertinu kaip privilegiją. Būtų smagu, jeigu kiekvienas mano profesijos atstovas galėtų pasigirti tokiu užimtumu. Darau viską, kas man patinka: vaidinu spektakliuose, filmuojuosi televizijoje, rengiu stand-up pasirodymus ir vedu renginius.

– Vos finišavo „Žvaigždžių duetai“, dar nesibaigus laidai „Su cinkeliu“ prasidėjo kitas jūsų ir Ingos Jankauskaitės vedamas projektas „Moterys prieš vyrus“. Prisimenu vieną komentarą: „Nusibodo, kad vis kitas laidas veda tie patys veidai – Stonkus ir „radistai“.“ Neturite sau lygių konkurentų?

– Nepamirškime, kad darbą televizijoje gavau tik šį sezoną. Nežinau, turiu sau lygių konkurentų ar ne, bet esu čia. Matyt, žmonės, kurie renkasi laidų vedėjus, žino, ką daro. O komentarų neskaitau. Manau, kad tie, kurie juose išlieja savo nuomonę, ten su ja ir turi pasilikti.

– Spektakliai, kuriuose vaidinate, irgi komediniai. Kada supratote, kad nebebūsite Hamletas?

– Niekada to neteigiau, bet kad labai to noriu – irgi nesakiau. Aišku, jeigu gaučiau tokį iššūkį, jį priimčiau. Tik kol kas niekas nesiūlė. Visada svajojau sukurti rimtų vaidmenų. Kita vertus, pastatykite į mano vietą bet kurį dramos teatro aktorių ir aš pažiūrėsiu, kaip jis prajuokins publiką. Sena, daugybę kartų sakyta ir nuvalkiota tiesa: darbas tų žmonių, kurie juokina, daug sunkesnis nei tų, kurie virkdo. Tačiau nenoriu nuvertinti nė vieno savo kolegos – ant scenos mes visi galime būti visokie ir visi vaidmenys yra kuriami gana sudėtingai.

– Bet praktika rodo, kad tiems, kurie linksmina, vėliau labai sunku atsikratyti juokdario etiketės: rimtame spektaklyje į sceną išeina aktorius, o publika iš anksto kvatojasi.

Jeigu reikėtų pasirinkti – turėti 20-mečio kūną ir protą ar 50-mečio, tikrai rinkčiausi brandaus vyro gyvenimą. Juk kas iš to, kad esi jaunas ir durnas?

– Gal tai publikos bėda, kad nesugeba atskirti žanrų? Pradeda ieškoti komedijos ir tokio aktoriaus, kokį įpratę matyti, ne ten, kur reikia. Aišku, apie tokius atvejus esame ne kartą girdėję, žinome ir tų žmonių pavardes. Gal jiems ir sunku atsikratyti etiketės, bet ne mažiau „sunku atsikratyti“ ir įvairių teatro apdovanojimų, kurių pelno už sukurtus vaidmenis ir savo darbą. Tiesa, Auksinius scenos kryžius dalija ne publika, o komisija. Bet ji, matyt, žino, ką daro. Manau, kad su amžiumi mano vaidmenys irgi keisis. Gal būsiu brandesnis, gal pasikeis požiūris į tam tikrus dalykus. Jaunystės kulte nematau labai didelių privalumų – tik kūnas sveikas ir sveikata leidžia daugiau. Jeigu reikėtų pasirinkti – turėti 20-mečio kūną ir protą ar 50-mečio, tikrai rinkčiausi brandaus vyro gyvenimą. Juk kas iš to, kad esi jaunas ir durnas?

– Ar tarp jaunų, tik baigusių studijas aktorių egzistuoja kova už būvį?

– Nežinau, nes mano pirmieji bandymai televizijoje, internete prasidėjo jau 2–3 kursuose. Tikslingai to siekiau, aišku, prisidėjo ir laimingi, o gal dėsningi atsitiktinumai: jeigu ko nors sieki kryptingai, tada ir aplinkybės susidėlioja palankiai. Svarbiausia – žinoti, ko nori. Aš žinojau, kad man patiktų daug dirbti skirtingose srityse. Neplanavau atsidėti vien kūrybai. Manau, kad jeigu esi tikras kūrėjas, šeima tau didžiulė prabanga. Aš ir dabar laiko savo šeimai itin daug neskiriu, nes profesija pernelyg egoistiška. Bet man patinka įvairiapusiškumas ir skirtinga veikla.

– Turbūt studijuodamas skaitėte daug klasikos, mokėtės iš solidžių, rimtų veikalų, o galiausiai vaidinate „Primadonose“. Nejaučiate dėl to kokio nors kognityvinio disonanso?

– Na, spektaklyje „Primadonos“ jau nebevaidinu... Niekada nepozavau ir neapsimetinėjau didžiu menininku – iš to ir atsiranda nelaimingi žmonės. Mokslo metais prisiskaito klasikinės literatūros, įgauna menininko pozą, lydinčią visą gyvenimą, blokuojančią ir neleidžiančią nieko pasiekti. Koks skirtumas, ką tu vaidini – primadoną, Mikę Pūkuotuką ar Hamletą? Svarbiausia – kaip! Gal kieno nors Pūkuotukas bus geresnis už šimtus hamletų? Gražiai skamba, kai pasakai, kad dirbi pas įžymų režisierių, bet jeigu tame spektaklyje tik bėgioji trečiame plane su medžiu rankose, kam geriau: ar man, viską atiduodančiam savo vaidmeniui, kad jis būtų geras, tegul ir komerciniame spektaklyje, ar tam trečiaplaniam aktoriui? Ar jis galėtų sąžiningai sau pasakyti: taip, esu laimingas nešiodamas šitą pagalį? Man atrodo, bičiuli, kad ne. O kai aš padarau savo darbą 100 proc. ir mane publika įvertina, jaučiuosi gerai.

– Visuose interviu pabrėžiate, kad didžiausia vertybė jums yra šeima: žmona Indrė, vaikai Cecilija ir Pranciškus. Bet per visus savo darbus juos matote ne tiek ir daug.

– Tai, ką pradėjau prieš daug metų, buvo daroma šeimos labui, o ne todėl, kad būčiau stengęsis vien dėl savo karjeros. Tam, kad mes turėtume namus, komfortą, atostogas, keliones, ramybę ir galimybę negalvoti, „kaip, ką ir iš kur gauti?“ Aišku, viskas pernelyg transformavosi – darbo tiek daug, kad nebematau šeimos. Sąžinė dėl to kartais pagraužia, bet saikingai. Vis dėlto, jei sėdėčiau namie, namiškiai nebūtų laimingesni. Mano žmona lygiai taip pat daug dirba. Gal tai mūsų jaunystės klaida, kad tiek daug visur lekiam. O gal kaip tik esame geras pavyzdys vaikams, kad gyvenime reikia judėti ir nestovėti vietoje.

– O gal tiesiog sunku atsisakyti pelningų pasiūlymų?

– Taip, sunku – nemeluosiu. Gyveni, atrodo, jau gerai, o tada užsimanai dar geriau. Nespjaunu ir į suskilusią geldą, bet pinigų irgi neiškeliu į pirmą vietą. Man daug svarbesnis yra rezultatas, kai esi ramus pats prieš save. Kai išeini, padarai ir padarai gerai.

– Kaip atpažinti tą momentą, kai jau nebereikėtų imtis naujo projekto, jeigu nenori atsidurti ligoninėje ir būti prijungtas prie lašelinės?

– Tai yra mūsų bėdos. Visgi mano profesijos žmonės kažin ar gali sau leisti atsisakyti. Mes esame mazochistai. Žinome, kiek dirbame, matome savo kalendorius – turime po 30 renginių per mėnesį. Nujaučiame, kaip bus, bet mums to reikia. Vakar turėjau visą dieną laisvą ir jau vakare nebežinojau, ką veikti. Tiesiog toks yra mano gyvenimas, mano ritmas. Negaliu to papasakoti kitiems žmonėms, nes jie niekada to nesupras. Aš irgi nesuprantu, kaip galima sėdėti sodyboje ir lipdyti kažin kokius kaštonus – man to nesinori. Nenoriu gyventi name, nes man patinka miestas, šurmulys. Kol kas. Viską dar spėsime, pailsėsime, kai mus kremuos. Tam ir esame šioje žemėje, kad lėktume, darytume, ieškotume, atsakinėtume į klausimus – amžinus ar neamžinus. Jeigu tau to nereikia, jeigu viską žinai – sėdėk. Gal tu atsakymų į klausimus: „Kas aš esu ir kodėl aš esu?“ – ieškai kitose vietose, žiūrėdamas į plaukiantį debesį. Bet tai tavo forma, tavo gyvenimas ir pasirinkimas. Mano pulsas kitoks ir aš be jo negaliu. Esu kalbėjęs su vyresniais už save kolegomis – jie yra perėję lygiai tokius pačius etapus. Matau, kokie jie dabar laimingi, klausausi patarimų, sakomų tarsi vaikui. Aš pats turiu vaikų, juos mokau, nurodinėju, bet žinau, kad jie vis tiek darys taip, kaip aš dariau. Bėgdavau kažkur, rūkydavau pasislėpęs, šokinėdavau nuo stogo, rizikuodavau, penkis kartus per dieną vos nenuskęsdavau ir nieko, išlikau. Tas pats ir mano profesijoje. Tie žmonės, kurie kadaise buvo pasiekę piką, dabar sėdi ramūs, žiūri į praeitį, šypsosi ir kalbėdamiesi su manimi sako: „Žinau, žinau...“ Aš lygiai taip pat norėčiau kada nors numoti ranka kokiam nors jaunuoliui ir kartoti: „Žinau, žinau – lėk dabar, nes paskiau tai pasibaigs ir bus kitas etapas.“

– Girdėjau, iki pažinties su būsima žmona buvote tikras mergišius. Kodėl ilgiau nenorėjote pasimėgauti tokiu statusu?

– Tai buvo hormonų šėlsmas, 18–19 metų, laisvė, gamta. Siaučiau. Nemažai spėjau pereiti, kol atradau tai, ko ieškojau. Ir viskas, dabar ramu. Indrė toks žmogus, kuris irgi mėgsta dėmesį ir daug jo sulaukia vien todėl, kad ji kitokia. Man patinka kitokie. Negaliu pakęsti vidutinybių, kuriems nieko nereikia, gerai, kaip yra, nori tik ramiai gyventi. Aš pats esu kraštutinumų žmogus, dažnai būnu arba žiauriai linksmas, arba isteriškai piktas. Arba be proto mylintis, arba labai agresyvus. Indrė lygiai tokia pati. Su ja įdomu gyventi. Kartais faina ir miela, o kartais lygiai taip pat sunku ir bloga. Užtat žinau, kad po kurio laiko vėl skraidysime euforijoje. Smagu, kai kitas tave supranta. Jei gyvenčiau su ramesniu, santūresniu žmogumi, manau, kad greitai jį tiesiog sunaikinčiau savo energija, nuotaikų svyravimais, išsišokimais, amžinu lėkimu. O Indrė – to paties kalibro. Dėl to mums patogu vienoje kišenėje.

– Kaip suprantu, žmona jums nenuolaidžiauja...

– Oi, ne. Dėl to kartais namai virsta krateriu. Tik tokiu prigesusiu: lava viduje kunkuliuoja, bet neišsiveržia ir neužlieja namų. Iššauna kartais toks pelenų debesis, bet greitai ir prasisklaido.

– Su Justinu Jankevičiumi, su kurio „kryžiuojate šmaikštumo špagas“ humoro šou „Buvusių moterų reikalai“, vienas apie kitą išsiaiškinote, ko gero, viską. Gal net daugiau žinote nei jūsų antrosios pusės?

– Jeigu moterys vyrams gali būti paslaptingos, kodėl vyrai joms negali tokie atrodyti?

– Ar galite sakyti, kad pažįstate moteris?

– Tikrai ne. Aš savo Stonkuvienės dar iki galo nepažįstu. O ką jau kalbėti apie kitas moteris. Neįmanoma jų suprasti. Kaip joms neįmanoma suprasti mūsų, nors mes, regis, taip viską aiškiai pasakome.

– Kaip manote, Indrė, kuri, kaip sakote, irgi mėgsta dėmesį, slapta nepavydi jums publikos aplodismentų?

– Ji mėgaujasi savo aplodismentais socialiniame tinkle. Kažkuriuo momentu ji atrado tą žanrą, kuris feisbuke jai atstoja sceną ir tribūną, o jos saviraiška liejasi įvairiausiomis formomis virtualioje erdvėje. Prieš kelis mėnesius jos paskyra atsidūrė populiariausių Lietuvos žmonių 100-uke, o dabar jau turėtų būti patekusi ir į 50-uką.

– Kas labiausiai temdo jūsų džiaugsmingą šeimyninę padangę?

– Jeigu mes ieškome bent vieno tamsaus debesėlio, kurių, aišku, pasitaiko, tai tas debesėlis esu aš pats.

– Tačiau nekalbadienių jūsų namuose nebūna?

– Cha! Mes su Indre kartu jau 7 metai, savo santykius lipdome kiekvieną dieną, tad taip lengvai jų nebeišardysi. Aišku, kad geriau išsirėkti, šaukti, cypti, muštis, verkti, išlieti emocijas. Ką aš mušu? Bokso kriaušę. Bet ne namie, o sporto salėje. Ir dar vieną kolegą, su kuriuo kartu vaikštome į kovos menų treniruotes. Tailando boksas – labai gera iškrova, sustiprina fiziškai, psichologiškai ir emociškai.

– Kaip suprantu, jau pasiekėte viską, apie ką svajojote. Kas toliau?

– Visko dar daugiau – tai, ką turiu, pakelta kvadratu. O kodėl ne? Juk aš iš nieko neatiminėju – tik pasiimu.