Mantas Wizard: „Kiekvienas triukas man brangus kaip savas vaikas“
Kai turi reikalų su Mantu Wizard, negali būti tikras, kad viskas yra taip, kaip atrodo. Nekelia abejonių tik pats iliuzijų kūrėjas. Jo neveikia nei tarptautiniai „Grand Prix“, nei magiška profesija: Mantas – paprastas, atviras, nesužvaigždėjęs.
Kaip reaguojate į alkoholio reklamos draudimą? Turbūt nebegalėsite rodyti triuko, kur it Jėzus Kristus dauginate vyną.
Tą triuką įžūliai rodžiau ir rodysiu. Jis, lydimas Edith Piaf muzikos, – ne apie alkoholį, o apie Paryžių. Niekam to dar nesakiau, bet esu apsidraudęs: užklijavau ant butelių pasaulyje neegzistuojančio vyno etiketes, be to, su prierašu non-alcoholic. Galima sakyti, kad propaguoju blaivybę.
Vis dėlto, jei biurokratai prikibtų, kad iš 25 eilės nemato non-alcoholic etikečių, ir uždraustų triuką, koks būtų nuostolis?
Aš labai tikiuosi, kad pas mus nebus nueita iki tokio kliedesio kaip meno cenzūra. O kainuotų tai tikrai daug. Kiek jėgų, kiek širdies įdėta! Kiekvienas triukas man brangus kaip savas vaikas; kiekvienas – meno kūrinys, su ypatinga dramine struktūra, pradžia, pabaiga, su tuo „oi, nepavyko“. Jau nekalbu apie autorių teisių pirkimą ir rekvizito gaminimą – tai kainuoja tikrai daug.
Kuo matuojama triuko vertė? Kodėl senas fokusas, kai ietimis badoma dėžė su asistente, kainuoja tūkstančius eurų? Juk merginai tereikia mikliai dingti iš ten.
Kur dingti? Galite atsakyti? Šitą triuką aš atlieku stebimas iš visų pusių; kartais žiūrovai stovi prie pat dėžės, patys gali smeigti ietis. Kristina tiesiog neturi, kur dėtis. Ir tai, kad ji dingsta, atrodo neįmanomas dalykas. Triukas reikalauja didžiulio pasiruošimo, neįtikėtinų inžinerinių sprendimų. Kainuoja jis ir todėl, kad aš nevagiu idėjų: jei triukas – ne mano, iš jo kūrėjų įsigyju autorių teises.
Tam, ką jūs darote, tinka tik meno kategorija ar ir sporto? Turite azarto vis komplikuoti savo darbą, kelti kartelę?
Noriu, kad mano šou ne tik būtų smagi, žaisminga, įdomi pramoga, bet ir turėtų meniškumo, paliestų žmogaus protą, jo intelektą.
Kažkaip negalvojau apie tai. Nors, veikiausiai, vengiu azarto. Man nereikia ką nors padaryti greičiau ar vikriau – svarbu pasiekti žiūrovo sielą. Noriu, kad mano šou ne tik būtų smagi, žaisminga, įdomi pramoga, bet ir turėtų meniškumo, paliestų žmogaus protą, jo intelektą. Aštuonerius metus Vilniaus universitete studijavau filosofiją ir psichologiją, be to, man greitai bus 33 metai, Kristaus amžius. Todėl norisi ne cirko lygio šou, o meniško, rafinuoto reginio, gilesnės raiškos.
Jei paprašyčiau parodyti kokį nors triuką, kai jūsų rankovės ir kišenės tuščios, nenuviltumėte?
Galiu paimti iš jūsų žiedą ir padaryti, kad jis dingtų. Bet man nebeįdomu stebinti be konteksto. Net kai mano rankose atsiranda nosinaitė, žiūrovams pasakoju, kodėl kadaise tas triukas visus stulbino: šilkas kainavo milžiniškus pinigus, buvo prabangos daiktas ir žmonės į nosinaitę reaguodavo taip, lyg šiandien iš oro imčiau auksą.
Kokia publika yra patiklesnė – suaugusieji ar vaikai?
Neslėpsiu, prisibijau vaikų, nors jie mane labai mėgsta. Jei vaikui neįdomus tavo šou, jis iš mandagumo nesėdės, jam negali rodyti paprastų triukų, jis mato tai, ko suaugusieji nemato. Paradoksalu, bet kuo aukštesnis žmogaus intelektas, tuo sunkiau jis supranta triukų paslaptis. Dingus nosinaitei, racionalus žmogus ima galvoti: gal čia naudojamos kokios nors cheminės medžiagos, gal – nanotechnologijos? O vaikas gali pasakyti: „Mačiau, kad tu ją įkišai į kišenę!“
Apie darbą visada kalbate kaip apie malonumą. Bet juk taip nebūna, kad darbe lydėtų vien pozityvios emocijos.
Ne. Bet čia kaip kariuomenėje: eini ir darai. Kartais prieš spektaklį nuleidžia padangą, kartais – skauda dantį ar vos užlipu į sceną, nes pasitempiau koją. Būna, kad jaučiuosi pavargęs, būna „ne mano diena“. Bet scenoje su manim vyksta mistiniai dalykai: dingsta visas nuovargis, visos ligos, tampu laimingiausiu pasaulyje žmogumi. O tada jau nesvarbu, kad tą dieną blogai veikia šviesos ar į sceną įgriūva girtas vyriškis, kuris nori patikrinti mano rankovę ir klausia, ar galėčiau pradanginti jo žmoną. Tokiais atvejais „įjungiu Mantą“, imu transliuoti gerą energiją, įtaiga suvaldau situaciją.
Tikite mistika? Suprantu, kad ji ir iliuzija – skirtingi dalykai, bet – vis dėlto?
Angelai man dar neapsireiškė. Apskritai esu racionalus žmogus, tikintis chemija ir fizika. Bet likimas, lyg šaipydamasis, vis pakiša tokios patirties, kad turiu pripažinti: „Na, negali taip būti!“ Las Vegase netyčia pasukau už kampo ir sutikau vieną garsiausių pasaulio magų Siegfriedą – žmogų, kurį seniai svajojau pamatyti; pasikalbėjome, jis man parodė triuką. Tame pačiame Las Vegase ieškojau galimybės susitikti su Davidu Copperfieldu, nors žinojau, kad jos nėra, juolab tą savaitę Copperfieldas filmavosi, pas jį buvo atvažiavusi imti interviu Oprah Winfrey. Bet man pavyko su juo susitikti. Tokių stebuklų – daug.
Atmetus taurius tarptautinius terminus, esate profesionalus apgaudinėtojas?
Mano mokytojas Arvydas Stonys formuluoja gražiau: „Magija – kilnios apgaulės menas.“ O profesorius Arvydas Šliogeris, kuris buvo lyg ir mano kūrybos gerbėjas, kartą pasakė, kad iliuzionistai – sąžiningiausi pasaulyje. Net nesupratau: „Kodėl?“ – „Todėl, kad tu tiesiai pasakai, jog rodysi triuką, ir jį padarai. O politikas neva kalba tiesą, bet apgauna.“ Šliogeris privertė mane pagalvoti ir apie tai, kad viskas aplinkui – iliuzija. „Pažiūrėk šokolado reklamą. Kokį dangų aš pajusiu jo atsikandęs? Ar tikrai pasijusiu laisvas, apsiavęs naujus sportbačius?“ Jam, filosofui, laisvę sieti su batais yra absurdiška. Supratau, kad to netikrumo yra visur. Jei moteris penkerius metus giria vyrą, o paskui juo nusivilia, vadinasi, anksčiau ji gyveno iliuzija.
O kokie jūsų santykiai su moterimis? Nemanote, kad jūsų profesija – egoistiška ir bet kokie įpareigojantys ryšiai tik komplikuotų gyvenimą?
Suprantu, apie ką kalbate. Taip, šou dieną visas pasaulis sukasi apie tave: negali kepti pyragų, negali pasibarti su žmona, nes turi susikaupti, o ir jaudiniesi, lyg važiuotum laikyti egzamino. Taip, savaitgaliais nebūnu namie. Kol kas galiu jums tik pritarti. Bet jei labai nori ir pasistengi, viskas įmanoma. Rimti santykiai – irgi darbas.
Tai su kuo dabar gyvenate?
Kiekvieną dieną svajoju apie katiną, bet labai daug keliauju ir dirbu, todėl negaliu įsipareigoti.
Su papūgiuku Luidži. Jis – vienintelis gyvūnas, kurį naudoju savo šou. Luidži moka vieną triuką ir kartais savanoriškai jį su manim atlieka. Bet tai trunka tik sekundę. Paskui jis toliau laimingas čirškia ir persirengimo kambaryje eina per rankas: visos žvaigždės yra jį laikiusios. Su Egidijumi Sipavičiumi mano papūgiukas yra čiulbėjęs duetu, jam teko gyventi „Kempinski“ viešbutyje, o jo vitaminai kainuoja daugiau už maniškius. Taigi Luidži neturi, kuo skųstis. Be proto myliu gyvūnus, kiekvieną dieną svajoju apie katiną, bet labai daug keliauju ir dirbu, todėl negaliu įsipareigoti.
Jūsų nauji namai atitinka jūsų statusą: yra estetiški, teatrališki, šiek tiek magiški. Nesinori kontrasto tarp scenos ir gyvenimo?
Pats tą interjerą kūriau, norėjau, kad jis toks būtų. Jums atrodo, kad teatrą parsinešiau į namus? Iš tikrųjų yra atvirkščiai – savo gyvenimą atsinešu į darbą. Aš toks esu, todėl magija – ne priežastis, o pasekmė.