Net ir minimalizmo laikais Bazui LUHRMANNUI (59) žiūrovai atleidžia nesaikingumą ekrane. Ką ten – žavisi australu, per trisdešimt metų sukūrusiu viso labo šešis filmus.
Naujausiam, „Elviui“, pastatytam sudėtingomis pandemijos sąlygomis, ką tik plojo Kanai. Antrasis, publikos meilę pelnęs „Romeo ir Džuljeta“, pernai atšventė ketvirčio amžiaus sukaktį. Pirmąjį, „Tik šokių salėje“, veikiausiai prisimena tik kino kritikai ir prisiekę Luhrmanno kūrybos gerbėjai. Be reikalo, filmas – tikra pusantros valandos trunkanti režisieriaus antologija: šokiai, muzika, teatras, spalvingi interjerai ir stiprios aistros.
Jis pats nuo mažens mokėsi šokti mamos pramoginių šokių mokykloje. Studijavo Australijos dramos meno institute ir karjerą pradėjo savo suburtoje teatro trupėje „The Six Years Old Company“ – statė operas ir miuziklus. Pirmąja kūrybos sėkme tapo Sidnėjaus operos teatre sukurta „Bohema“ – rodyta šešerius metus.
O viena iš paties parašytų ir režisuotų pjesių virto ekrano debiuto – minėto „Tik šokių salėje“ – pagrindu. Choreografija irgi rūpinosi pats. Be kita ko, primiršta muzikinė drama sulaukė plojimų Kanuose ir pelnė trisdešimtmečiam kūrėjui pirmąją BAFTA nominaciją už geriausią originalų scenarijų.