Lengvaatletis, bėgimo klubo „Neko Runners“ įkūrėjas ir treneris Dalius PAVLIUKOVIČIUS (31) visada degė aistra keliauti. Dažniausiai vienas ar su vienu kitu bendraminčiu stengdavosi nusigauti ten, kur dar neišvaikščiota turistų. Jo kelionė į Keniją – irgi ne turistinė, o įkvėpta noro iš arti pamatyti ir įsitikinti, kodėl Kenijos, Etiopijos ir Ugandos stajeriai – pajėgiausi pasaulyje.
Šalis, į kurią vykstame, paprastai jau egzistuoja mūsų vaizduotėje, nes televizija ir internetas visą pasaulį atveda į mūsų namus.
Informacinės technologijos keliautojui teikia meškos paslaugą: prieš vykdamas į svetimą kraštą, tiek apie jį prisiguglini, prisižiūri ir tiek sužinai, kad atsidūręs planuotoje vietoje nepatiri jokio netikėtumo. Telieka pavydėti XIX–XX amžių keliautojams, kuriuos nuolat lydėdavo nuostabos malonumas ir kuriems kelionė neprarasdavo paslapties žavesio. Iki išvykos į Afriką jau buvau aplankęs visus žemynus, tad šis labiau asocijavosi su „Nacionalinės geografijos“ televizijos kanalu, kuriame rodomi bėgiojantys ir skraidantys savanos gyvūnai.
Dar – viena iš niūresnių asociacijų – šalių diktatūra, korupcija, skurdžiai gyvenantys afrikiečiai ir medžioklės plotai, visokie safariai pasaulio turtingiesiems. Apie Afriką daug skaičiau. Bene vertingiausia buvo Gabrielės Štaraitės kelionių knyga „Apie Afrikos žmones ir žvėris“. O kai paėmiau į rankas Ernesto Hemingway „Kilimandžaro sniegynus“, nusivyliau: man, mėsos nevalgančiam sportininkui ir keliautojui, šis Amerikos rašytojas, mėsavalgis medžiotojas ir vartotojas, simpatijų nesukėlė.