Margarita Švėgždaitė – atvirai apie meilę, gyvenimą Paryžiuje ir antro vaikelio laukimo džiaugsmą

Žinoma, lyginant su tuo laiku, kai dėl modelio darbo keliavo po visą pasaulį, pozavo garsiausių žurnalų viršeliams ir podiumu žengė greta legendinių topmodelių, kai norėdama pajusti daugiau gyvenimo prasmės važiavo į Nepalą, paskui – į Ugandą padėti ten skurstantiems vaikams, dabar Margaritos kasdienybė atrodo labai rami ir sėsli. Tačiau vien būti šeimos moterimi – ne jai, todėl ir augindama vaikus randa laiko uždegančiai veiklai. „Nesu tokia atsidavusi mama, kokių matau šalia. Man reikia ir papildomo darbo, ir laisvės. Vien būdama su mažyliu darausi pikta, pavargusi, nervinga. Sauskelnės ir pienuko šildymas man labai įkyri“, – prisipažįsta.

Augindama savo nenuoramą ir toliau padedi svetimiems vaikams?

Nebevažiuoju kur nors toli į humanitarines misijas, bet labdaros sferoje toliau stengiuosi ką nors daryti. Su Paryžiuje gyvenančia drauge modeliu Giedre Auclair esame įkūrusios paramos ir labdaros organizaciją „Fashion For Future“. Kasmet rengiame meno kūrinių aukcioną, o per jį surinktas lėšas kam nors aukojame. Pernai rėmėme Prancūzijoje vykdomą projektą su romų vaikais. Steigiami dienos centrai, kad tie vaikai nesitrintų gatvėse, neelgetautų, kad turėtų vietą, kur galėtų mokytis prancūzų kalbos, muzikos – kad turėtų kur pabūtų, jaustųsi laukiami. Buvo labai sudėtinga, nes žmonės pyksta ant romų...

Prieš porą metų dirbome su Lietuvos organizacija „Gelbėkit vaikus“ – rinkome lėšas mergaičių paramos centrui. Tai darome savanoriškai, be jokio užmokesčio, bet gauname labai didelį moralinį atlygį.

Modelio karjeroje jau tikrai padėjai tašką?

Laukdamasi Williamo – Viliaus, kaip aš jį vadinu, fotografavausi nėščiųjų žurnalui. Pamaniau, juk nėštumas netruks visą gyvenimą, ir sutikau pozuoti. Galvojau, bus tokia... atsiminimo fotosesija. Su nėščiais modeliais čia, Prancūzijoje, elgiamasi kaip su princesėmis: aplinkui visi šokinėja, pamalonina dovanomis. Buvo visai smagu.

Ta fotosesija buvo išimtis. Pastaraisiais metais kartais sulaukiu darbo pasiūlymų, bet pati tikrai nebeieškau. Jei man siūloma dirbti gražiame, vertingame, įdomiame, meniškame projekte – kartais sutinku. Nes būdama tarp tų jaunų mergaičių jau jaučiausi ne savo vietoje: peraugusi, išsisėmusi, sarkastiška.

Turiu bendraamžių draugių, kurios iki šiol sėkmingai sukasi Niujorke ir uždirba daugiau nei šešiolikmetės. Tačiau aš taip savęs reklamuoti nenoriu.

Taip, modeliu galima dirbti nors ir iki šimto metų, bet tada reikėtų save intensyviai siūlyti agentūroms. To daryti nemokėjau niekada. Turiu bendraamžių draugių, kurios iki šiol sėkmingai sukasi Niujorke ir uždirba daugiau nei šešiolikmetės. Tačiau aš taip savęs reklamuoti nenoriu. Tame darbe jaučiuosi iš savęs viską išspaudusi. Todėl jau kelerius metus vis ieškojau ko nors kito. Kol neturėjau vaikų, dirbau „Yves Saint Laurent“ show room’e, „Marni“ parduotuvėje, su „Prada“ – ėmiausi visokių įdomių projektų, kaip nors susijusių su mada.

Vienai draugei priklauso labai sena, Prancūzijoje garsi kompanija „Mauboussin“. Pusantrų metų darbavausi ten. Iš pradžių man brangakmeniai buvo tik gražūs akmenukai. Anksčiau žiūrėjau į juos pašaipiai, man tai atrodė visai nesvarbus dalykas. Tačiau kai pradėjau gilintis į gemologiją, skaityti, lankyti kursus – labai įsitraukiau, viską pamačiau kitomis akimis.

Auksas ir deimantai tave užbūrė?

Maždaug prieš metus su Paryžiuje gyvenančia kita drauge – modeliu Giedre Rusyte-Haouzi ėmėmės bendros veiklos – susivienijome ir įkūrėme mažą įmonę „Maison Des Tresors“. Lietuviškai tai reiškia – „brangenybių namas“. Kartais tai būna antikvariniai, kartais – nauji papuošalai. Jų ieškome aukcionuose, bankų, kazino išpardavimuose. Kartais tenka važiuoti į Prancūzijos provinciją. Tai labai vertingi dalykai, daugiausia kurti iš aukso, platinos, su brangiaisiais ir pusbrangiais akmenimis. Mūsų radinius vienos seniausių Paryžiaus ateljė juvelyrai atgaivina ir tada naujai sužibusį seną papuošalą parduodame. Kol kas mūsų veikla – pradinės stadijos. Net nežinau, ar tai galima pavadinti verslu. Tačiau tos brangakmenių paieškos – gana įdomus dalykas. Juk kiekvienas senovinis, antikvarinis dirbinys turi savo istoriją.

Mes ir siekiame, kad moteris galėtų pati nusipirkti deimančiuką už prieinamą kainą, nes parduotuvėse tokie dalykai kainuoja beprotiškus pinigus. Viskas po truputį – dar neužkariavome pasaulinės rinkos. Šiuo metu daugiausia savo radinių parduodame draugėms, pažįstamoms. Kartais organizuojame vakarėlius, per juos pristatome tas grožybes. O kartais klientės pasako, apie kokį papuošalą svajoja, ir mes leidžiamės į ilgas paieškas.

Turėtų būti labai sunku pačioms atsispirti tų brangenybių spindesiui.

Perkame tai, kas mudviem su Giedre gražu, kuo pačios norėtume puoštis. Būna, kad pagalvoju, kaip būtų smagu vieną ar kitą kažkur rastą juvelyrikos kūrinį turėti. Tačiau kol kas viską, ką įspūdingo randame, stengiamės parduoti. Pačios pasipuošti dar spėsime. Man maloniau matyti tuos papuošalus nešiojančias drauges.

Sulaukiame gerų atsiliepimų, apie mus žinia sklinda iš lūpų į lūpas. Mums skambina iš žurnalų – prašo brangenybių paskolinti fotosesijoms. Esame labai užsidegusios, tai tikrai labai smagi veikla.

Kai dabar tiek žinai apie brangenybes, turėjai vasaros pabaigoje vykusioms savo vestuvėms išrinkti ypatingus žiedus?

Sužinoję, kada mūsų vestuvės vyks, daugelis pyko, nes teko keisti poilsio planus ir važiuoti pas mus. Tačiau paskui visi buvo labai patenkinti. Vis dar gauname sveikinimų ir padėkų už gražią šventę.

Juokingiausia, kad apie žiedus pagalvojome paskiausiai! Likus gal porai savaičių iki vestuvių juos išsirinkome iš „Mauboussin“. Išradingumu nepasižymėjome, mūsų žiedai gana paprastučiai, beveik klasikiniai: mano – su safyrais ir deimantais, o vyro – tiesiog baltojo aukso.

Nors nuo visiems žadą atėmusių jūsų „Burning Man“ stiliaus vedybų praėjo du mėnesiai, tikriausiai dar nepamiršote to festivalio?

Hervé turi daug draugų iš Prancūzijos šou pasaulio: televizijos laidų vedėjų, dainininkų, aktorių. Tai daug matę žmonės. Jie iki šiol rašo žinutes, kad galėtume tuokis nors ir kasmet – kad tik keltume tokias vestuves. Rugpjūčio pabaiga Prancūzijoje – pats atostogų įkarštis. Beje, jei ne tas atostogų sezonas, mūsų vestuvės būtų buvusios gal tris kartus didesnės, nors jose ir taip dalyvavo apie tris šimtus svečių... Sužinoję, kada mūsų vestuvės vyks, daugelis pyko, nes teko keisti poilsio planus ir važiuoti pas mus. Tačiau paskui visi buvo labai patenkinti. Vis dar gauname sveikinimų ir padėkų už gražią šventę. Ir man pačiai buvo smagu, nors prieš vestuves maniau, kad per tas linksmybes mirsiu iš nuobodulio: juk net šampano negalėjau išgerti.

Kodėl šventės nenukėlėte kitai vasarai?

Galvojome apie tai... Hervé pasipiršo per mano gimtadienį – sausio 16-ąją. Ir pradėjome planuoti vestuves. Padarėme linksmą, iš komiksų sumaketuotą kvietimą, jį ėmėme siųsti svečiams, žmonės pradėjo atsakyti. Ir tik tada sužinojau, kad laukiuosi. Ilgai svarstėme, ką daryti. Hervé siūlė nukelti šventę, o aš nenorėjau gimdyti antro vaiko būdama neištekėjusi. Nežinau, kodėl taip man susisuko...

Kai nutarėme, kad vestuvės vyks numatytu laiku, iš įvairių variantų rinkomės, kur jas rengti. Buvo kilusi mintis tuoktis Sen Tropeze, kur nors paplūdimyje, nes vasara, šilta. Tačiau pagalvojome, kad mūsų svečiams, susirinkusiems iš viso pasaulio, bus sunku ten nukakti, brangu apsistoti. Nusprendėme tuoktis Lokonvilyje – ten turime užmiesčio namus. Kadangi ta vietovė yra tik apie šešiasdešimt kilometrų nuo Paryžiaus, neturėjo būti sunku ją pasiekti. Santuoką įregistravome merijoje, kur kadaise savo santykius įteisino Johnny Halliday su pirmąja žmona Sylvie Vartan. Jie Prancūzijoje labai populiarūs, dėl tų vestuvių šalyje žinomas ir Lokonvilis.

Apie tas vestuves rašė, matyt, visi pagrindiniai Lietuvos portalai ir žurnalai. Šio efektingo reginio gal nepraleido ir Prancūzijos žiniasklaida?

Šventėje dalyvavo gana daug Prancūzijoje žinomų žmonių, kurie nenorėjo viešumo. Todėl apie savo vestuves Paryžiuje su žurnalistais nekalbėjome. Tačiau praėjus kiek laiko paskambino Hervé mama ir džiaugsmingu balsu man pranešė, kad mūsų vestuvių nuotraukų yra žurnale „Gala“. Matyt, kažkas iš svečių jas pardavė. Tiesą sakant, to žurnalo taip ir nenusipirkau...

Pristatyk savo antrąją pusę.

Aš – rami ir gal lėtoka, o nuo ko pradėti pasakoti apie Hervé, net nežinau. Jis yra vaidinęs filmuose, organizuoja daug labdaros renginių. Anksčiau rengdavo didžiulius prancūziškus vakarėlius, į kuriuos susirinkdavo visas Paryžius. Jis turi užmiesčio poilsio centrą, kuriame yra golfo laukai ir arklidės. Ten organizuoja žirgų šokinėjimo per kliūtis varžybas. Birželyje per tris dienas tame renginyje apsilankė 37 tūkstančiai žmonių. Taip pat Hervé užsiima nekilnojamuoju turtu. Tačiau pagrindinis jo verslas – nerūdijančio plieno gaminių gamykla.

Hervé pilnas idėjų. Prieš kokį pusmetį grįžo ir pasakė, kad bus vienos Šveicarijos mechaninių laikrodžių kompanijos atstovas Prancūzijoje. O kitą sykį grįžęs pranešė, jog pardavinės cigarus. Mane žavi, kad jis nesnaudžiantis, niekada nenurimstantis žmogus.

Prašau, kad bent kol laukiuosi, Hervé nešokinėtų su žirgu per kliūtis, nes tai – labai rizikingas sportas: neseniai jo bičiulis, profesionalus jojikas, patyrė mirtiną traumą.

Tačiau kai susipažinome, apie Hervé nebuvau nieko girdėjusi. Apsikeitėme telefono numeriais. Paskui gavau jo žinutę, kurią jis pasirašė, kaip mėgsta, – manieringai, sakyčiau, senoviniu stiliumi –vardu, pavarde. Aš iš smalsumo, aišku, iškart įlindau į internetą. Buvo įdomu, kas jis toks. Man „išmetė“ su juo susijusią informaciją apie jojimą. Galvojau, gal Hervé – profesionalus raitelis. Taip, jis iš tiesų jodinėja, dalyvauja varžybose, bet tai – ne pagrindinis jo darbas. Dar aš prašau, kad bent kol laukiuosi, jis nešokinėtų su žirgu per kliūtis, nes tai – labai rizikingas sportas: neseniai jo bičiulis, profesionalus jojikas, patyrė mirtiną traumą.

Ką Hervé papasakojai apie save tu?

Gavusi tokią jo žinutę, irgi norėjau pasirodyti nepėsčia – siųsdama jam atsakymą pasirašiau: „Margarita Švėgždaitė“. Vėliau jis prisipažino, kad irgi lindo į internetą, ten rado mano nuotraukų. Aišku, tada nieko nesakė, bet draugai išdavė, kad Hervé gyrėsi susipažinęs su mergina, kuri yra dirbusi su „Victoria’s Secret“...

Kur tokie charizmatiški žmonės susipažįsta?

Mudu susipažinome šiek tiek anksčiau nei prieš trejus metrus Sen Tropeze. Susitikome, ir nors nė vienas rimtų santykių neieškojome, beveik iškart pradėjome kartu gyventi. Iš pradžių aš nenorėjau skubėti, sakiau, kad esame per mažai pažįstami. Tačiau Hervé – labai racionalus ir logiškas. Jis paklausė, negi dar susikibę už rankučių penkerius metus vaikščiosime į pasimatymus, o tada paaiškės, kad vienas kitam netinkame. Mūsų amžius juk jau ne tas... Jis pasiūlė geriau iš sykio pradėti kartu gyventi – tada ir išsiaiškinsime, ar mudviem pakeliui. Sutikau pabandyti. Man atrodo, kad mums pavyko.

Judu dalyvaujate viešajame Paryžiaus gyvenime?

Hervé yra nuolatos kviečiamas į vakarėlius, kino premjeras, viešbučių, restoranų atidarymus. Seniau jo visur būdavo pilna. Ir dabar galėtume kas vakarą kur nors eiti. Tačiau Hervé sako, kad jam smagiau grįžti namo, pažaisti su sūnumi, pažiūrėti gerą filmą ar išeiti į miestą vakarienės dviese. Aišku, kartais į kokius nors kviestinius vakarėlius nueiname. Tik jau kruopščiai atsirenkame, kur mums įdomu. Hervé bičiulė – „Warner Bros“ Europos padalinio vadovė. Ji visada mus kviečia į kino premjeras. Apsilankome bičiulių muzikantų koncertuose.

Tas miestas tapo tavo namais?

Prieš kokius ketverius penkerius metus dar nežinojau, kur gyvensiu. Buvau išvažiavusi padirbėti į vienus mados namus Ciuriche, galvojau ir apie galimybę grįžti į Lietuvą. Esu baigusi švietimo vadybos magistrantūrą – svarsčiau, gal ieškoti su tuo susijusio darbo. Daug metų Paryžiuje gyvenau ne dėl meilės tam miestui, o dėl darbo. Atrodė, kad čia tikrai neliksiu. Tačiau šiandien savęs neįsivaizduoju gyvenančios kur nors kitur. Gal todėl, kad širdyje ramu...

Jau laisvai šneki prancūziškai?

Hervé mane perlaužė. Jis – perfekcionistas. Anksčiau, kai kalbėdavau prancūziškai, manęs niekas netaisydavo – visiems atrodė žavu, kad užsienietė stengiasi šnekėti jų kalba. Žinodavau, kad ji netaisyklinga, bet manydavau, kad visi mane supranta. Hervé man pareiškė, kad nė velnio – niekas nesupranta, ką noriu pasakyti ta nerišlia vaikiška kalba, tik nedrįsta apie tai užsiminti. Kai bendraudavome, jis mane tiek taisydavo, kad mes net susipykdavome. Kartais pradėdavome rimtą pokalbį, o Hervé mane nukirsdavo viduryje frazės, nes ne tokį artikelį pavartojau. Pykdavau dėl to, bet mano šnekamoji kalba pagerėjo. Dabar bent jau parduotuvėje ir vaistinėje prancūzai mane supranta.

Kokia kalba judu bendraujate su Wiliamu Jonu?

Aš su sūnumi šnekuosi lietuviškai, tėvas – prancūziškai, anksčiau jį prižiūrėjusi auklė kalbėjo prancūziškai, dabartinė – angliškai. Kai būname prancūzakalbių draugijoje ar su Hervé, būna, kad ir aš pereinu į prancūzų kalbą. Tačiau vienas iš didesnių mano norų – kad sūnus mokėtų lietuviškai kalbėti, rašyti. Bent jau turėtų bendrą supratimą apie mamos gimtąją kalbą. Vyras iš pradžių man siūlė su vaiku bendrauti rusiškai ar angliškai – pasak jo, tos kalbos praktiškesnės nei lietuvių. Tačiau man atrodo, kad tuomet vaiko galvoje kiltų visiškas sąmyšis. Su vyru teko pasiginčyti. Išsikovojau, ir dabar lietuvių kalba Williamo gyvenime yra stipriai prezentuojama.

Tuoj bus būsi dviejų sūnų mama?

Turiu gimdyti lapkritį. Norėčiau, kad kuo greičiau baigtųsi nėštumo ir sauskelnių keitimo laikotarpis, nes atrodo, kad pastaruosius porą metų tik tai ir darau. Tačiau vaikai paaugs ir viskas bus gerai.