Marija Nazarova apie operą „Visos jos tokios“: „Nereikia kutenti velnio“

Jau gegužės 2-6 d. Vilniaus kongresų rūmų scenoje išvysime naują, subrendusią, tikrą scenos profesionalę, – Marija atliks Despinos rolę, V. A. Mocarto operoje „Visos jos tokios“. Solistė pasakoja, jog jos kelias į operą buvo lyg užprogramuotas ir paskatintas lemties, o prasidėjo jai būnant vos kelių metukų, kuomet net jos su muzika nesusiję tėvai suprato, jog mergaitei reikia dainuoti... Toliau sekė iki šių dienų viena geriausių scenos menų mokyklų – Maskvoje įsikūręs GITIS‘as, tačiau kaipgi iš tokio megapolio Marija pateko į ne ką mažiau svarbią, bet visiškai kitokią Vieną?

Kaip išvykote į Austriją? Koks buvo jūsų planas?

Dar besimokydama GITIS‘e, žinojau, kad noriu mokytis užsienyje, nes supratau, kad Maskvoje neturiu ryšių ir negalėsiu prasimušti. Mano balsas nėra galingas, o Rusijoje labai mėgstami stiprūs balsai. Repertuaras dažniausiai irgi rengiamas galingiems balsams. Tad pamaniau, kad man reikia važiuoti į Vokietiją ar kur nors panašiai. Išsiunčiau savo dokumentus į Hamburgą, bet kažkokiu būdu GITIS‘e dar nebuvo paruoštas mano diplomas, tad manęs nepakvietė.

Mano draugė buvo sugalvojusi stoti į Mocartoriumą Zalcburge, tad nusprendžiau vykti su ja. Ir išėjo taip, kad aš įstojau, o ji ne. Buvo žiauru. Iš pradžių nežinojau, koks ten lygis, nežinojau savojo, todėl stojau į bakalauro programą, nors turėdama diplomą turėjau rinktis magistrą, bet pasimokiusi metus bakalaure, perėjau į magistrantūrą. Visada buvau tikra, žinojau, ko noriu, ir jaučiau, kad tą įgyvendinčiau, man reikia važiuoti į užsienį. Taip ir įvyko.

Trejus metus mokiausi Zalcburge, kur atradau savo pedagogę Monika Lenz. Iki šiol lankau jos pamokas. Ko gero jos dėka, mano likimas ir pakrypo tokia linkme. Mes iš naujo pradėjome ruošti mano balsą, pradėjau suvokti, kaip jis balsas, kaip išgauti naujų atspalvių. Kasmet darėsi vis aiškiau. Nuo tada aš galiu daugiau dėmesio skirti artistiškumui, improvizacijai, atspalviams. Jaučiuosi daug laisviau. Iki sutinkant ją, buvau pradėjusi labai alinti savo balsą, o ji jam padovanojo sveikatą. Ji vėl išmokė mane dainuoti. Jos dėka mano balsas tapo geresnis, skambėjo gražiau, švelniau ir plačiau. Ir nuo tada viskas pradėjo eiti tik geryn.

O kaip prasidėjo jūsų kelias Vienos operoje?

Operos direktorius išgirdo mane kartu su kitais penkiolika studentų per perklausą konservatorijoje ir mane vienintelę pasikvietė dirbti. Jam esu labai dėkinga, nes jis mano karjeroje yra labai svarbus žmogus, suteikęs didžiulę galimybę ir atvėręs duris į didžiąsias scenas. Vos tik pradėjau dirbti Vienos operoje, dar likus trims savaitėms iki mano debiuto, vadovas pasiūlė pratęsti sutartį dar dvejiems metams, o vėliau – dar trims. Taigi, iki 2020 m. dirbsiu Vienos operoje.

Pirmas mano vaidmuo Vienoje buvo Barbarina Mocarto operoje „Figaro vedybos“ 2015 m. lapkritį. Tai buvo vienintelis vaidmuo, kurį žinojau iš anksčiau, ir jaučiausi kaip žuvis vandeny. Tai man labai padėjo. Vėliau vadovas man skyrė (iš didesnių vaidmenų) Оskaro vaidmenį „Kaukių baliuje“. Tai – vyriškas vaidmuo, po kurio mane visi pamilo, nes laikraščiuose pasirodė pasisakymai, kad tai – geriausias Оskaras, kokį jiems yra tekę matyti... Aš galėjau perteikti berniukišką plastiką, ir juos toks mano persikūnijimas scenoje labai nustebino. Iš tikrųjų stengiausi, kad mano kūno kalba atitiktų berniukišką kūno kalbą. Visa fizika, judesiai ir elgesys...

Šį vaidmenį dainavau vienoje scenoje su R. Vargasu, o vėliau – P. Beczała, visada svajojau papulti į vieną sceną su D. Chvorostovskiu, bet, deja... Kai jis dainavo, aš kaip tik buvau kitoje sudėtyje.

Viena – unikalus miestas. Kaip ten gyvenasi? Gal turite mėgstamas vietas? Be teatro?

Vienoje labai patogu gyventi. Man regis jau devintą kartą Viena laimi pirmą vietą komfortabiliausių pasaulio miestų rinkimuose, kuriuose sprendžiama pagal geografinę padėtį, ekologiją, produktus... Apskritai Vienoje labai daug parkų, po ją gera vaikščioti. Vienintelis minusas, apie kurį niekas nežino, tai yra smarkūs, labai šalti vėjai. Esant 0 laipsnių jausmas būna toks, kaip Maskvoje prie –15. O šiaip saulėta, daug žalumos. Už operos yra labai gražus parkas „Burg Garten“, ten yra puiki kavinė „Palmer Haus“. Nors retai išsiruošiu tenai, bet netoli yra dar toks mažas jaukus parkelis „Stadtpark“, jame yra ežeriukas, kuriame plaukioja antelės, labai jauku. Ten daug gražių medžių. Dabar kaip tik tas metas, kai pumpurai jau išsprogo ir viskas labai gražiai žydi. Magnolijos...

Žinoma, jau neblogai įsikūriau Vienoje, susidarė nemažas ratas pažįstamų, turiu draugų. Kai kurie mano artimi draugai irgi atsikraustė į Vieną. Šia prasme man Viena jau kaip namai, todėl galima sakyti, kad turiu dvejus namus – Maskvą, kurioje augau, ir Vieną. Susiklostė taip, kad mano karjera užsienyje, tad gal gyvensiu turėdama dvejus namus.

Jūs aktyvi moteris, gyvenanti XXI amžiuje. Ką manote apie operą, dėl kurios atvykstate į Vilnių, „Visos jos tokios“ iš dabartinės perspektyvos? Kokią šią istoriją jūs matote šiandienos akimis?

Manau, kad šios istorijos moralas nesikeičia. Svarbiausia jos mintis, mano galva, yra ta, kad nereikia kutenti velnio. Visi turime tamsiąsias puses ir neverta rizikuoti, jas tyčia traukiant lauk, į dienos šviesą. Suprantu, kad kiekvienas žmogus gali pasitikrinti meilę. Mūsų atveju merginos neišlaiko šio išbandymo. Gal jų meilė nebuvo tikra? Ir tai labai įdomu. Man atrodo, kad esminiai dalykai, kaip žmonės ir jų santykiai, – jie nekinta. Keičiasi tik problemų pateikimo pobūdis. Manau, kad visa ko pamatas vis tiek lieka tas pats – nuolatinė gėrio ir blogio kova.

O ko jūs, kaip žmogus, kaip Maša, manote turinti per daug ir ko per mažai?

Nepasakyčiau, kad kažko turiu per daug ar per mažai. Gal norėtųsi stipresnės sveikatos, nes mano gyvenimo būdas labai intensyvus. Šiaip nesiskundžiu, – esu labai laimingas žmogus, man labai sekasi, mane supa daug puikių žmonių. Savo kelyje sutikau daug labai man svarbių asmenybių, kurios man padėjo. Negyvenu pagal principą „Man šito per mažai, reikia daugiau“. Galbūt taip buvo anksčiau.