Marija Palaikytė pagaliau grįžo į Italiją – antruosius namus: „Šios kelionės niekada nepamiršiu“

Marija, kaip jauteisi po tiek laiko ir vėl pamačiusi taip pamėgtą šalį?

Grįžti čia, į Italiją – nuostabu. Šios kelionės niekada nepamiršiu – tikrai simboliška buvo išskristi pačiu pirmu reisu į Italiją. Dabar visi keturi karantino mėnesiai, atrodo, jau likę praeityje. O ir Italiją matau visai kitomis akimis – naujoje realybėje, kai viso pasaulio turistų mylima šalis kol kas priklauso tik patiems italams. Paprastai vien Florenciją kasmet aplanko iki 21 milijono turistų, o dabar jų dar nėra visai. Taigi, miestas kvėpuoja kitu ritmu. Tiesiog unikali galimybė, kuri niekada nepasikartos.

Į Italiją skridai pirmuoju reisu, kai tik atsirado galimybė. Kokia dabartinė situacija oro uostuose?

Oro uostas man visada buvo ypatinga kultūrų susibūrimo vieta, kurioje taip įdomu stebėti žmones, įsivaizduoti, iš kur ir į kur jie keliauja... Šiuo metu oro uostai – pustuštės erdvės, kuriose tik pavieniai žmonės su ypatingomis apsaugos priemonėmis. Tuščios laukimo salės, pasikartojančios patikros, griežtas atsumų laikymasis. Tiek Vilniaus, tiek Milano oro uoste prieš įeinant, pamatuojama temperatūra. Aišku, daugiausia vadovaujamasi individualiu žmonių sąmoningumu. 

Po karantino žmonės lėktuvais naudojasi drąsiai? Kiek su tavimi skrido keleivių?

Tiesą pasakius, buvau nustebinta, jog lėktuvas buvo beveik pilnas. Žinoma, tam tikri atstumai tarp keleivių – privalomi.

Jauti Italijoje pokyčius, gyvenimą, kuris egzistuoja po karantino?

Italai tikrai neprarado gyvenimo džiaugsmo, tik dabar ta meilė yra ypatingai disciplinuota. Aš sakyčiau, kad šioje šalyje jau nebėra vietos baimei, dabar yra naujos sąmoningumo realybės laikas. Turiu pripažinti, kad aš pati nesitikėjau, kad italai bus tokie atsakingi. Atrodė, neįmanoma iš šios kultūros atimti ypatingai glaudaus tarpusavio kontakto, tačiau absoliuti dauguma žmonių dėvi medicinines kaukes. Visi ir visada. Be to, kaukės čia ne stiliaus detalė, o sąmoningo saugojimosi priemonė, tad žmonės renkasi medicinines kaukes. Niekas nesiskundžia, kad karšta, nepatogu ar panašiai. Visais medijų kanalais skatinama būti sąmoningais ir žmonės tiesiog stengiasi išlaukti. Visgi, taisyklės nėra visur vienodos, Italija yra didelė, o ir pandemijos buvo paveikta nevienodai. Kai kurie regionai laikosi griežtesnių rekomendacijų, o kai kur jau ir naktiniai klubai pradeda veikti. Aš daugiausia laiko leidžiu Toskanoje, o čia vis dar laikomasi pagrindinės, saugios distancijos taisyklės, tad pavyzdžiui: italams įprastas kavos gėrimo ritualas, tiesiog stovint prie baro, kol kas – neleidžiamas.

Po truputį šalyje atsidarinėja restoranai. Kaip ten aptarnaujami žmonės?

Restoranuose staliukai išlaiko bent metro atstumą, stengiamasi koncentruotis lauko terasose, nuolat dezinfekuojami paviršiai, aptarnaujantis personalas visada su kaukėmis. Maisto prekių parduotuvėse – lygiai taip pat: visos saugumo priemonės, ribotas žmonių kiekis vienu metu vienoje erdvėje ir panašiai. Kol kas, dar neatsidarė visi viešbučiai, nes turistų skaičius dramatiškai kritęs. Globali pandemija tikrai paskui save palieka visapusiškas netektis. Tačiau esminis ypatumas, kurį pastebiu čia, yra žmonių ramybė. Visi laikosi taisyklių ne dėl to, kad liepiama, o dėl to, kad tiesiog žmonės supranta bendruomeniškumo ir susitelkimo vienam tikslui svarbą. Ši situacija nesitęs amžinai, gyvenimas nesustos, o prisitaikyti nėra taip sunku. Šalis turi tikslą atsitiesti kuo greičiau, tad vardan to tikslo kurį laiką verta būti atsakingiems. Grįžtančių turistų laukiama jau dabar, o aš čia jaučiuosi visiškai saugi, nes saugūs nori būti visi.

Kokius pagrindinius skirtumus „prieš“ ir „po“ karantino įžvelgi tu?

Aš pati nesitikėjau rasti tokius disciplinuotus žmones. Visi saugosi ir tai daro labai natūraliai: jokios dramos, piktinimosi ar skundų. Iš kitos pusės, Italija dabar labai kitokia, kai miestų bei poilsio zonų neužplūsta turistai. Vos tik atvykusi keletą dienų atostogavau prie jūros. Gamta, architektūra, maistas ir kultūra – viskas taip pat nuostabu, kaip buvo visada. Tik dabar visas šis grožis priklauso vietiniams turistams – italams, kurie ilsisi savo šalyje, prie savos jūros. Prieš porą dienų grįžau į Florenciją ir nekantrauju apeiti mylimus muziejus. Įsivaizduokite, vieną svarbiausių pasaulio galerijų – Uffizi, be begalinės turistų eilės. Atrodo, kiek apokaliptinis vaizdas, bet kartu tai išties nepakartojama patirtis. O kur dar visos bažnyčios, istoriniai rūmai... Stengsiuosi visą Italijos grožį šiemet išjausti iš naujo, kitomis akimis ir godžiai išgyventi unikalią patirtį, kurioje nebus įprastai varginančios turistinės minios. Italija yra vienas didelis muziejus po atviru dangumi ir dabar tas muziejus yra gražus kaip niekada, nes jis kol kas tuščias.

Kiek metų gyveni tarp Vilniaus ir Italijos?

Florencija yra mano antri namai. Tarp Vilniaus ir Florencijos gyvenu jau 8 metus, nuo pat savo mados tendencijų prognozavimo magistro studijų tarptautiniame mados institute Polimoda. Šiuo metu tiesiog ilsiuosi, bet jau greitai grįšiu ir į įprastą ritmą, kur laukia susitikimai su kolegomis, mados pasaulio atstovais, kūrybininkais, menininkais. Mano gyvenime bei profesijoje nėra darbo dienų ar savaitgalių. Aš gyvenu aistringai: aistringai dirbu savo profesinių tikslų link ir lygiai taip pat aistringai mėgaujuosi gyvenimu, kai turiu laiko sau. Šiemet Vilniuje turėjome organizuoti jau penktąją Vyrų Mados Savaitę, kurią, deja, teko atidėti kitiems metams.

Organizuodama šį renginį visada dirbdavau su bendraminčiais Italijoje: Vilniuje savo kolekcijas 4 metus iš eilės pristatinėjo italų dizaineriai, atviras paskaitas vedė tarptautinio pripažinimo sulaukę mados industrijos ekspertai, parodas eksponavo italų menininkai. Nors jubiliejinę Vyrų mados savaitę teko atidėti, bet renginys tikrai įvyks. Taigi, ši mano kelionė yra skirta įkvėpimui, grįžimui į įprastą gyvenimo ritmą, kūrybinį tobulėjimą ir gyvenimo džiaugsmą.

Karantinas kuriam laikui mus visus „išmušė“ iš įprasto gyvenimo ritmo, į jį sugrįžti buvo paprasta?

Žinoma, yra žmonių, kuriems sunku sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą. Tuo pačiu – neabejoju, kad nemažai yra ir tokių, kurie suprato, kaip daug buvo bereikalingo blaškymosi. Neretai derindavome daugybę gyvų susitikimų, kuriuos dabar sėkmingai pakeičia nuotolinis video skambutis. Tad, kaip ir minėjau – yra praradimų, bet yra ir atradimų. Svarbiausia, kad tokioje situacijoje neapakintų baimė ir neužtikrintumo jausmas. Aš tikiu sąmoningumu ir ramybe. O talentingi, ryžtingi ir dėl savo tikslų kovojantys žmonės visada išlieka bei įkvepia kitus.