Marija Palaikytė: „Žaisti madą, medžioti retus ir įdomius daiktus – mano stichija“
Kultūros antropologijos bakalaurė, mados tendencijų prognozuotoja (magistras), nūnai jau ir mados disciplinų dėstytoja Marija Palaikytė į savo mamos namus, kur gyvena dar ir jaunesnis brolis Žygimantas, grįžta ne anksčiau kaip vakarienės. Visas Marijos gyvenimas su gausiu ir pabrėžtinai moterišku garderobu vyksta... jos įkurtoje vyriškų drabužių ir aksesuarų studijoje „Trend Wave“. Sakykime, kad šis sutapimas – tarsi in ir jang.
Antropologės žvilgsniu. „Kai portaluose skaitau komentarus po vakarėlių reportažais, dažniausiai aptinku tokius vertinimus: „baisu“, „žiauru“, „apgailėtina“. Tada nevalingai kyla klausimas: o kas Lietuvos publikai yra grožio standartas? Vienoks jis Vilniaus senamiesčio, kitoks – Fabijoniškių gyventojams, dar kitokius grožio etalonus įsivaizduoja kauniečiai, šiauliečiai, klaipėdiečiai, mažeikiškiai... Tačiau niekas Lietuvoje nesigilina, kad mada – tai fenomenas, nebūtinai susijęs su grožiu. Antropologijos studijos praplėtė mano akiratį, suteikė brandesnį pasaulio supratimą, todėl į madą žvelgiu ne kaip į skudurėlius ir blizgučius, o kaip į sociumo reiškinį.
Suknelės ir sijonai kaip niekas kitas radikaliai keičia moters elgesį ir psichologiją apskritai.
Suknelės ir tik suknelės. „Su džinsais atsisveikinau dar studijuodama VU Istorijos fakultete. O šiandien jau nebemokėčiau nei vaikščioti, nei sėdėti mūvėdama kelnes. Apsimaučiau nebent vieninteliu atveju – važiuodama grybauti (šiam pomėgiui neįmanoma atsispirti). Suknelės ir sijonai kaip niekas kitas radikaliai keičia moters elgesį ir psichologiją apskritai.
Kažkada buvau labai netipiška studentė: aukštakulniai, nuosaikus makiažas, visada prižiūrėti ir sušukuoti plaukai. Beveik visos moksladraugės atrodė įsijautusios į tariamai bohemišką įvaizdį, dėjosi esančios intelektualės, atitrūkusios nuo materialaus pasaulio, tad mano nuolat pabrėžiamas moteriškumas tarsi prieštaravo aplinkai, tačiau iš tikrųjų jaučiausi kur kas bohemiškesnė ir turinti daugiau aršaus pasiutimo už tas, kurios nesišukuodavo ir nesidažydavo. Su savo suknelėmis ir ryškiomis lūpomis daugeliui Lietuvos akademinio pasaulio žmonių tikriausiai atrodžiau, švelniai tariant, pernelyg iššaukiamai. Bet aš sąmoningai žaidžiau su aplinka – dar ir dėl to sunkiai rasdavau bendrą kalbą su kurso merginomis.
Vėliau išvis ėjau va banque, kai diplominiam darbui pasirinkau mados temą. Daugeliui tai atrodė kaip akibrokštas, o man – kaip iššūkis VU akademinėje visuomenėje. Sykiu – postūmis tęsti mados studijas prestižiniame Florencijos Polimoda universitete, kurio globėjai nuo seno yra Salvatore Ferragamo šeimos atstovai.“
Florencijos peizažas. „Lietuvoje, garsiai juokdamasi, emocingai į viską reaguodama, būdama be galo ekspresyvi, ilgai jaučiausi kaip kokia išsišokėlė, o Italijoje pagaliau pasijutau savimi. Florencijoje, regis, ore tvyro estetizmas: įdomiai atrodantys žmonės tiesiog žavisi vieni kitais, sako neformalius komplimentus – ne tik vyrai moterims, bet ir vyrai vyrams, moterys moterims. Niekur kitur taip stipriai nesijaučiau esanti moteris, nepatyriau tokio stipraus romantiško stiliaus, kaip šiame Italijos mieste. Jokio unisex!
Juodus drabužius vilkinčios ir masyvius auksinius papuošalus mėgstančios italės atrodo labai jausmingai, o vyrai? Jie nepalyginti už jas margesni – kaip ir dera gamtoje: juk patinėlis už patelę visada spalvingesnis (kvatoja). Florencija užbūrė ištisais antikvariatų kvartalais, vienas jų skyrė mano namus nuo universiteto, tad neišvengiamai tapau dažna antikvarų, ypač prekiaujančių galvos apdangalais, viešnia. Čia iki šiol atrandu labai senų kepuraičių, kurių niekas niekada nedėvėjo, nė kainos nenuplėštos, bet jau sudilusios, pagaliau net valiutų tokių, kokios ten užrašytos, nebėra. Su senienų krautuvėlių šeimininkais per ketverius metus susidraugavau taip, kad net vakarieniaujame kartu.
Mano skonį formavo dar ir pirmadieniais gyvai grojamas džiazas, o trečiadieniais – bliuzas, taip pat įvairialypė šių koncertų publika, neskaičiuojanti paros laiko. Man nesvetimas bendravimas su absoliučiai nuplaukusiais menininkais, dalykiškais verslininkais, santūriais aristokratais ir... blizgančiu mados pasauliu.“
Mados prognozuotojo profesija atpalaiduoja nuo griežto aprangos kodo, kita vertus, įpareigoja publikos akivaizdoje atrodyti labai kūrybiškai.
Medžioklė. „Mados prognozuotojo profesija atpalaiduoja nuo griežto aprangos kodo, kita vertus, įpareigoja publikos akivaizdoje atrodyti labai kūrybiškai. Mano ryšys su daiktais, kaip ir su žmonėmis, nėra paviršutinis. Prieš įsigydama suknelę, rankinę, batelius klausiu savęs ne vien ar man jų reikia (juk dažnai nė nereikia), bet ir kodėl aš jų noriu, kas žadina simpatiją jiems. Tik taip įsigyti daiktai tarnauja labai ilgai. Laikausi nuomonės: jei suknelė ištisus metus kabojo spintoje taip ir nevilkėta, dar nereiškia, kad galiausiai ji nesulauks savo šanso.
Pretenzija būti tuo, kuo niekada nebuvai, nesi ir nebūsi, ir yra tikrasis provincialumas.
Žaisti madą, nuolat atrasti ką nors naujo, medžioti retus ir įdomius daiktus – štai mano stichija ir pasineriu į ją labai aistringai. Derinu praeities romantiką su futuristiniais elementais, pavyzdžiui, šiuolaikinius siluetus su antikvarinėmis skrybėlaitėmis (seniausiajai mano kolekcijoje – šimtas metų). Florencijoje paragavau neimituojamos prabangos, todėl stebėti tam tikrus mados reiškinius Lietuvoje ir matyti, kaip ir kieno lūpomis žiniasklaida taria žodį „prabanga“, man ir juokinga, ir graudu. Pretenzija būti tuo, kuo niekada nebuvai, nesi ir nebūsi, ir yra tikrasis provincialumas.
Kai lietuviai, gavę progą pabendrauti su užsienio aristokratais, sako: „Oi, kokie jie paprasti žmonės.“, girdime visišką melą. O gal tai elementarus situacijos nesuvokimas? Aristokratai niekada nebūna paprasti – jie nėra pasipūtę, arogantiški, tačiau jų vertė ir savivertė labai aukštos. Pagaliau jie auklėti kitaip: kelių guvernančių, išmokyti kalbėti keliomis pagrindinėmis Vakarų Europos kalbomis, turi puikų filosofinį ir kultūrologinį išsilavinimą, be galo jautrūs aplinkai ir bendravimo manieroms.
Tai paliudijo ir mano pažintis su Roberto Cavalli sūnumi Daniele bei jo draugais. Susipažinau su Daniele per darbo pokalbį, tiesa, tada nežinojau, kas jis toks, dargi išreiškiau pasipiktinimą, kaip drįsta kažkoks jaunuolis mane taip egzaminuoti. Susibičiuliauti su Daniele ir patekti į jo aplinką padėjo panašus požiūris į pasaulį, išsilavinimas, gebėjimas bendrauti ir dar milijonas įvairiausių veiksnių.“
Fasadas. „Žmonės natūraliai romantizuoja ir sureikšmina prekių ženklus, norėdami įtvirtinti savo statusą ir galią. Tai jau šiek tiek pasenęs požiūris, todėl Vakarų Europoje negana turėti „Louis Vuitton“ rankinę, „Chanel“ kostiumėlį ar „Fendi“ kailinukus, kad darytum įspūdį. Neslėpsiu: kai kurie vardai, mintis, kad galiu prisiliesti prie kurių nors mados namų legendos, man taip pat teikia tam tikro pasitikėjimo savimi.
Dar Alexanderiui McQueenui gyvam esant įsigijau jo batelius – ir visai nesvarbu, kad nė dienos nebuvau jų apsiavusi, nes neįmanoma paeiti. Saugau juos kaip dizaino šedevrą ir kaip mažytę didelės legendos dalį. Jausmas toks, tarsi būčiau įsigijusi be galo talentingo, pasaulyje pripažinto dailininko paveikslą. Vieniems jis gali atrodyti kaip snobizmo objektas, o tokiems, kaip aš, – susižavėjimą žadinantis kūrinys.
Teikdama pirmenybę daiktų kokybei, labai saikingai vartoju (būtent taip ir sakau – „vartoju“) greitąją madą, nes, mano galva, žmogus savo gyvenimu nenusipelnė prastų gaminių, o gamta – masiškai išmetamo šlamšto. Jei ir prisiderinu ką nors iš pigesnių gaminių (imu neidentifikuojamų siluetų), kitus įvaizdžio komponentus renkuosi kokybiškesnius, vadinasi, ir brangesnius.“
Pas siuvėją. „Italams turėti savo siuvėją – lygiai tas pats, kaip turėti kirpėją, kosmetologą, gydytoją odontologą. Mano deriniuose irgi neretai yra netradicinių bendradarbiavimo su dizaineriais ar siuvėjais rezultatų. Jei pasirenki įmantrios faktūros ir tekstūros audinį, nebereikia ypatingų dizaino sprendimų, kad gautum norimą siluetą, belieka pasikliauti mikliomis meistro rankomis.
Visada siekiau savitumo – tai ir nulėmė pasirinkimą neapsiriboti parduotuvių asortimentu, kurti ką nors asmeniškai sau. Žaviuosi reljefiniais audiniais (su žvyneliais, kutais, nėriniais), netikėtai derinamais su įvairiais aksesuarais, pavyzdžiui, dirbtiniais kailiais. Jei jau klausiate, pasakysiu, kad paprastai nesusiduriu su išskirtine parduotuvėse siūlomų dydžių problema. Kaip žinia, kiekvienas prekės ženklas yra sąmoningai orientuotas į tikslinę tam tikros amžiaus grupės arba vienai ar kitai vartotojų grupei būdingų apimčių auditoriją – taigi, reikia tiesiog susirasti, kurie mados namai yra tinkami būtent tau. Be to, nepamirškime, kad S dydžiai parduodami greičiausiai, tad didėjančia tvarka kabinami drabužiai laukia manęs (kvatoja). Dažnai esu klausiama, ar paisau mados tendencijų. Aklai tikrai ne – tik atsižvelgdama į savo figūros ypatumus ir individualų skonį.“
Visada buvau linkusi aukštinti estetiką, o ne praktiškumą ir patogumą.
Apie treningą ir šlepetes. „Šiuos dalykus griežtai ignoruoju – galėčiau vertinti kaip moters parodiją. Žmogaus elgesys yra glaudžiai susijęs ir su jo artimiausia aplinka. Augau meną vertinančioje terpėje, tad ir dabar mane supančias erdves puošia menininkų darbai. Tokia aplinka tam tikra prasme įpareigoja.
Aš visada buvau linkusi aukštinti estetiką, o ne praktiškumą ir patogumą. Kažkada viename interviu perskaičiau išties įsimintiną legendinio mados kūrėjo Valentino mintį, kad ne drabužis moterį daro gražią, o jos manieros, kalbėjimo retorika, eisena, sėdėsena, valgymo kultūra. Štai tada treningas ar chalatas – labiausiai disonuojantys interjero objektai.“