„Videožaidimai keičia pasaulį. Kas laimi?“ – taip vadinasi lietuvės Marijam DIDŽGALVYTĖS (33), trylika metų gyvenusios Londone, pastaruosius trejus – Kopenhagoje, knyga. Joje kalbama apie žaidimus ne vien kaip apie pramogą, bet ir kaip apie galingą politinę bei kultūrinę jėgą, formuojančią visuomenės pasaulėžiūrą, vertybes ir elgseną. „The Guardian“ jau įtraukė ją į geriausių metų negrožinių knygų sąrašą.
Pirmiausia papasakokite apie save.
Turbūt tai bus klasikinė ekonominių emigrantų šeimos istorija. Ir liūdnoka. Mano tėvai pagal išsilavinimą – teatro kritikai, augau gan bohemiškoje aplinkoje tarp teatro, politikos, kultūros žmonių Šiauliuose, paskui Kaune. Bet 2008-ųjų krizė smarkiai pakeitė visos šeimos gyvenimą.
Mano tėvas – kaunietis, mama – Pavolgio totorė, iš Baškirijos. Jie susipažino studijuodami Teatro, muzikos ir kinematografijos institute Sankt Peterburge. Po studijų apsigyveno Lietuvoje. Mama dirbo Šiaulių dramos teatre, tėtis įkūrė Šiaulių radijo centrą, kuris vėliau tapo „Saulės radiju“. Paskui jam buvo pasiūlytas darbas „Pūke“ – taip 1999 metais persikraustėme į Kauną.
Tėvams išsiskyrus, mama išvažiavo dirbti į užsienį, kad atsiskaitytų už susidariusias skolas. Pamenu, ji metus dirbo Liverpulyje fabrike, aš gyvenau Kaune pas jos draugus. O tėvas?.. Jis – geras ir protingas žmogus, bet tada nebuvo pats geriausias tėtis.
2008-aisiais su mama išvažiavau į Londoną. Jaučiuosi dalimi tos prarastosios kartos, kuri ne savo noru emigravo, – ypač mes, vaikai. Pavydžiu savo draugams, kurių likimas susiklostė kitaip. Nors jiems gal atrodo: „Vau, tu gyveni užsienyje!“ Bet tas užsienis vienoks tiems, kas svajojo ten gyventi, ir kitoks tiems, kas ne savo noru išvyko.