Marijoną Mikutavičių įsiutino siūlomos GPM pataisos: „Mums padangos – nereikalinga prabanga, jiems saldainiai – būtinybė“

„Na gerai, pakalbėkim apie mokesčius. Jautri tema. Nors niekam jie nepatinka, bet juos mokame dėl dviejų priežasčių. Pirma hipotetinė – tu žmogus ir turi dalintis. Antra faktinė – tau p**c, jeigu nemokėsi. Su jais susitaikai kaip su astma, diabetu ar kita neišgydoma liga. Ir, tiesą sakant, tai nėra didelė bėda. Nors valdžia kartais piliečius mato kaip jokios empatijos neturinčią vampyrų gaują, kuri tik vienas kitą plešia, šniukštinėja pakampėm, plukdo kontrabandą, varo naminę, godžiai viską tempia namo, perka kietas tačkas ir chierina dokumentus, tačiau mes esame ne tik tokie.

Mes turime tėvus ir gimines, kuriais niekieno neverčiami rūpinamės ir su kuriais dalinamės. Turime visokius krikštasūnius ir krikštadukras, kuriems progai pasitaikius į delną įspraudžiam vieną kitą dešimtinę. Be jokių įstatymų mes ateiname vienas kitam į pagalbą. Mes metame darbus ir išsiparduodame, kad būtume su sergančiais mylimaisiais ir išgalėtume sumokėti už vaistus. Mes ieškome, kam perduoti tai, kas mums nebereikalinga. Mes duodame pinigus išmaldos prašytojams ir vaišiname draugus restorane, nes mes taip norime. Mes susimetame dėl geros idėjos ir be jokių įstatymų išeiname į bendras talkas, nes mes žinome ko siekiame, matome rezultatą ir vardan tikslo mokame dirbti ir dalintis.

Tad koks dabar bendras tikslas? Ok, sakysim, gerovės valstybė.

Prezidentas susirūpinęs senjorų padėtimi Lietuvoje. Ne jis vienas. Visi mes norime, kad visi žmonės gyventų kuo lengviau. Ką mes darome? Davai, susimetam.

Sakysim, aš esu dirbantis su individualia veikla. Sakysim, pasiturintis individualininkas. Sakysim, kol kas stoviu gerai. Sakysim, gaunu 35.000 per metus ir be visų PVM, Sodrų ir t.t. dar moku 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Prezidentas dieviškai pažiūri man į akis, švelniai paima už rankos ir sako: „Jeigu mes tavo GPM padidinam dar penkiais procentais, tai visiems pensininkams papildomai galėsim sumokėti po 3,5 EUR per mėnesį.“ Visi žinom, kad tokia suma pensininkų nei praturtins, nei nuramins, kitais metais jie vėl bus pikti ir kąs į ranką, bet ar aš širdies neturiu, kad prieštaraučiau.

Taigi, sakysim, kad mano GPM nuo iki tol mokėtų 5250 padidėja iki 7000. Visais 1750 eurų. 1750 eurų po 3,5 euro padalinu pensininkams ir taip padarau laimingais lygiai 500 senjorų, kurie, aišku, greit viską pamirš ir kitais metais, kaip jau minėta, vistiek valdžiai kąs į ranką. Bet man tai nesvarbu. Aš laimingas darydamas gera.

Už 1750 EUR galėčiau su šeima nuvaryt į Nidą. Paleist vaiką į baseiną ir baletą. Nusipirkt naujas žiemines padangas. Ar žmona pagaliau nusipirktų kokią padėvėtą Gucci rankinę ir laiminga išleistų žvejoti, bet nieko to nedarom. Nedaro to ir mano buvęs klasiokas Rolas, ir kaimynas Edgaras. Net svaigsta galva apsidairius, kiek daug žmonių neperka naujų padangų ir Gucci rankinių vardan bendro tikslo ir senjorų orumo.

O štai Seimas tuo metu planuoja pirkti saldainių. Daug saldainių. Perskaitau, kad už 180 000. Aš jums pasakysiu, kas tai yra. Seimas prastų saldainių nepirks. Ne fengšui. Dėl viešo padorumo nepirks ir brangiausių. Sakykim, vidutiniškai jie kainuos 4 EUR už kilogramą. Tai yra 45 000 kilogramų. Sumautos kem penkios tonos saldainių! Beveik po 320 kg kiekvienam Seimo nariui! Bliamba, sulydykim viską į krūvą ir pasistatykim dešimties metrų cukrinį avinėlį!

Žinot dar, kas yra 180 000? Tai yra mokesčiai šimto žmonių, kurie nepirko padangų ir Gucci, ir tikėjo, kad taip prisidės prie pensininkų gerovės. Paimkim tuos pačius penkis šimtus pensininkų, kurie jau gavo po 3,5 EUR mano papildomų mokesčių. Padalinkim jiems 180 000. Jie gautų po 360 EUR ir kurį laiką nekąstų į ranką, bet Seimas perka saldainius.

Mums padangos – nereikalinga prabanga, bet jiems ten saldainiai – būtinybė. Aš nežinau, gal yra kokia valstybinė strategija per saldainius gaivinti ekonomiką. Aš nežinau, kaip jie viską paaiškina. Reprezentacijai? Jie, tipo, kaip restoranas ar viešbutis jaučiasi? „Kaip patiko? Ar matėt, posėdžių salėj mes jums gulbę iš rankšluosčio išlankstėm. Štai jums karamelė su riešutais. Laukiame kitą kartą.“

Tingiu gilintis. Jie ten dar perka šalikus, lietsargius ir vis dar tušinukus sunkvežimiais. Tušinukus, Karlai. Šiais laikais, kai jų prireikia tris kartus per metus parašui padėt! Jie dar perka kvepiančias žvakes ir buteliukus su Lietuvos kvapu. Rimtai. „Ooo, Lietuvos kvapas! Niekaip neatsiuostau. Duokit dėžę.“ Suvenyrų Luvras, o ne Seimas.

Jie ten užsakė ir nupirko vaikiškas dėliones su Seimo atvaizdu. 4 000 dėlionių už 12 000 EUR. Išvertus – tai dviejų metų mano uždirbtas ir sumokėtas GPM į orą. Nes, aišku, vaikai net dreba, kaip nori dėlioti Seimo rūmus, o ne kokius sumautus Pimpačkiukus ar Makvyną.

Žinau, kažkas sakys, kad čia tik smulkmena visame biudžete. Aišku, kad smulkmena. Kai dalini svetimus pinigus visur vien smulkmenos, bet svarbus pats principas. Žmonės turi atjautą ir visi mes norim geresnės valstybės, bet niekas iš mūsų nemėgsta būti išnaudojamas.

Tu gali nepirkti naujos mašinos ir atiduoti pinigus skurdesniam draugui, nes jis sako, jog jų reikia mamos operacijai. Bet tu pasiunti kai paaiškėja, jog draugas už tavo pinigus su dviem kekšėm išskrido į Maldyvus.

P.S. Seimas kitais metais savo reikalams prašo 5 mln. daugiau nei anksčiau. Kaip manot, kur būtų nukeliavęs NT mokestis.

P.P.S. Taip, aš žinau, kad ir Seime yra puikių, šviesių žmonių“, – savo soc. tinklo paskyroje svarsto Marijonas Mikutavičius. 

Viešai prieinamame centriniame viešųjų pirkimų portale Marijono Mikutavičiaus minimas Seimo saldainių ir šokolado gaminių, skirtų reprezentacinėms reikmėms, pirkimas už 148760.33  EUR be PVM užregistruotas spalio 1 dieną. Sutarties trukmė numatyta dvejiems metams.