Kai filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ premjeros išvakarėse dainininkas Marijonas Mikutavičius savo socialinėje paskyroje, peržiūrėjęs pirminę filmo versiją, pasidalino įspūdžiu, kad prieblandoje laukė, kol „nudžius ašarotos riebios žandenos“, sunku buvo patikėti, kad juosta tokia įspūdinga.
Galbūt Marijoną (jis sukūrė žodžius Jono Jurkūno muzikai, skambančiai filme) sujaudino filmavimo komandos nusiteikimas, o jis pakilus – kaip kitaip gali būti kuriant. Bet ar tai pasieks žiūrovą?
Tačiau einant į filmą iš tiesų verta pasiruošti nosinę – bent jau jautresnėms personoms. Ne, režisierius Donatas Ulvydas neapkaišiojo juostos sentimentalumo gėlytėmis. „Emilija iš Laisvės alėjos“ užkabina širdį tų, kurie gyveno sovietmečiu ir kvėpavo apsimetinėjimo bei žeminančio išlikimo oru, tų, kurie buvo išduoti ir kurie patys išdavė. Emilija įsigraužia į širdį tų, kurie niekaip negali atleisti ir tų, kurie sugebėjo tai padaryti.
Taip, tai filmas apie kovą už laisvą Lietuvą, bet tuo pačiu – ir apie laisvą žmogų nuo savo žemiausių jausmų, gebantį elgtis pagal savo širdį ir sąžinę. Emilijoje save pamatys ir kontoros – visų laikų – žiurkė, ir smurtaujančio partnerio engiama moteris, ir tingulyje gyventi seniai paskendęs vyras.
Filme vaidinęs aktorius Česlovas Stonys neabejoja, kad kiekvienas žiūrovas, išvydęs juostą, viduje labai apie daug ką norės pasikalbėti.
Juostoje ryški laisvės už savo kraštą tema – ar verta, reikia apie tai kalbėti? Toks klausimas gali kilti skeptikams. Juk šiandien esame laisvi kalbėti, gyventi, veikti ką tik norime.
Filmo kūrėjas D.Ulvydas tuo net neabejoja: „Kuo toliau, tuo daugiau reikia kalbėti apie laisvę. Taip, šiandien mes laisvi, tačiau nežinia, kaip gali būti rytoj. Šiandien gyvename patogiai, tačiau tai tik išorė – po ja justi propagandinio karo vibracijos. Laisvė – tai lyg vaikas, kuris tėvams visada rūpės, net jei atžala seniai suaugusi“.
Donatui pritarė filmo prodiuserė Živilė Gallego, nes Lietuvoje itin justi neigiamas nusiteikimas. Skiepyti pasididžiavimą savo šalimi – viena iš kūrėjų užduočių. Ji atkreipė dėmesį, kad tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog filmų apie Lietuvos laisvės kovas daug. Kai reikia paminėti, dažnas sutrinka. Taip, yra filmas „Mes dainuosim“ apie tragiškus Sausio 13-osios įvykius, tačiau šią juostą suko britų režisierius Robertas Mullanas, beje, už savo pinigus.
Anot filmo kūrėjų, „Emilija iš Laisvės alėjos“ nėra tik filmas. Tai paminklas žmonėms, gūdžiausiais sovietinės priespaudos metais kovojusiems už Lietuvos laisvę. Tai duoklė tiems, kas atsisakė sotaus ir ramaus gyvenimo, atsisakė kompromiso su okupacine ideologija ir savo sąžine, tiems, kurie nebijojo kalbėti, nors žinojo, kad pasmerkia save pražūčiai. Be jų, anot filmo autorių, nebūtų buvę Atgimimo, Sąjūdžio, Atkurtos Lietuvos valstybės.
„Taip, filmas yra istorinis, jo veiksmas vyksta 1972 metais. Tačiau koks aktualus jis šiandien! Juk šiandien kiekviename žingsnyje ir vėl esame verčiami daryti kompromisą su savo sąžine – dėl karjeros, pinigų, padėties visuomenėje. Ir tuomet verčiau patylime, nusprendžiame rūpintis savo reikalais, padejuojame, kad nieko negalime pakeisti ir tylomis leidžiame keroti blogiui. O juk ko reikia, kad pasaulį užgrobtų blogis? Tik vieno vienintelio dalyko – kad visi geri žmonės nedarytų nieko, kad tai sustabdytų.
Man labai įstrigo viena aktoriaus Česlovo Stonio pasakyta frazė, kurią mes vėliau įamžinome ir filme. „Sovietinės santvarkos pamatas Lietuvoje buvo ne okupacinė kariuomenė ar partiniai funkcionieriai, bet kiekvieno doro lietuvio baimė prarasti savo suskilusią geldą!“. Pagalvokite apie tai. Kodėl ne visa tauta išėjo į gatves, po Romo Kalantos susideginimo, o tik drąsiausi? Nes dauguma nuoširdžiai smerkė tuos, kurie įšdrįso atvirai stoti prieš sistemą. Drausmino tuos, kurie bandė kalbėti tiesą. Nes triukšmadariai trukdo sočiai ir ramiai gyventi. Štai apie ką yra mūsų filmas,“ – sakė režisierius D. Ulvydas.
Filme kūrėjai kelia klausimą – kas yra tikrasis heroizmas. Kas yra svarbiau – numirti už Tėvynę ar už ją gyventi? Herojiškai žūti nuo priešo kulkos ar išlikti, gimdyti vaikus, rašyti knygas, puoselėti kalbą ir mintis apie laisvę? Ar visi tie, kas nežuvo miškuose, iš tiesų yra okupantų kolaborantai?
„Filmas neduoda vienareikšmio atsakymo, nes tokio negali būti. Matyt, dažnai herojų nuo išdaviko ir išdaviką nuo herojaus skiria vienas vienintelis žingsnis. Apie tai ir yra Emilijos istorija,“ – sakė pagrindinį vaidmenį sukūrusi ir specialiai filmo premjerai iš Londono atskridusi aktorė Ieva Andrejevaitė.
Kūrinio apie Lietuvą idėja Ž.Gallego pradėjo gyventi nuo 2011 m., kol sutiko tinkamus žmones. Pats filmo kūrimas užtruko dvejus metus. Pradinė idėja remtis XIX a. maištingos grafaitės Emilijos Pliaterytės paveikslu nukeliavo į 1972-uosius. Filmas paremtas tikrais faktais, pamažu D.Ulvydo išraškyto iš pokalbių su daugybe to amžiaus moralinį stuburą demonstravusių žmonių. Vienas jų – Kauno teatre su režisieriumi Jonu Jurašu dirbęs Č.Stonys. Tai jis papasakojo, kad aktoriai vaidindavo mainais už kaulus iš mėsos kombinato ar mėšlo sunkvežimį daržams iš kolūkio.
Filme yra scena, kai sovietinių institucijų atstovai sprendžia, ar uždrausti pastatytą spektaklį. Donatas pasakojo, kad jiems į lūpas sudėjo citatas, kurios skambėjo Maskvos Vachtangovo teatre, ir jos buvo skirtos J.Jurašui.
Filme užkabina pagrindinės herojės Emilijos bučinys į kaktą tėvo žudikui ir jos kankintojui. Ji atleidžia?! Ar tai iš viso įmanoma atleisti?
Emiliją suvaidinusi aktorė I. Andrejevaitė sakė daug pasimokiusi iš savo personažo, nes “perdaug esame linkę smerkti vienas kitą”.
“Pyktis tęsiasi ilgai, o atleidimas – vos kelias sekundes, po kurių tampi laisvas žengti toliau. Tai drąsus žingsnis laisvės link
Pyktis tęsiasi ilgai, o atleidimas – vos kelias sekundes, po kurių tampi laisvas žengti toliau. Tai drąsus žingsnis laisvės link.
”, – sakė D.Ulvydas.
Filmas sudomino visuomenę vos pradėtas kurti – nuo pat pradžių transliavo stiprią ir prasmingą žinią. Filmavimo komandai talkino 2 600 savanorių – to Lietuvos kino istorijoje nėra buvę.
Be to, “Emilijos iš Laisvės alėjos” biudžetas stulbina kino žinovus.
“Mano kolegos užsienyje klausia, ar tik nepamiršau pridėti bent vieno nulio, – sakė prodiuserė Ž.Gallego, – ne, iš tiesų visa kainavo 600 tūkstančių eurų. Tai – dėka žmonių entuziazmo ir geranoriškumo, jų tikėjimo filmo idėja.
Įdomu tai, kad spaudos konferencijon aktoriai atvyko nematę filmo – tai režisieriaus nusistatymas. Donatas sakė ir tik premjeros išvakarėse nusiuntęs filmą jo įkvėpėjui J.Jurašui. Norėjo, kad matytų galutinį rezultatą.
“Režisieriumi tapau mokyklos metais pamatęs jo spektaklį “Smėlio klavyrai”, – prisipažino D.Ulvydas.
Filme yra scena, kai per prievartą nukerpami Emilijai plaukai. Donatas labai džiaugėsi išgirdęs, kad patvirtinta pagrindine heroje I.Andrejevaitė entuziastingai sutiko atsisveikinti su savo vešliais ilgais plaukais, jeigu tik to reikės filmui.
“Kiekvieno režisieriaus svajonė turėti tokią aktorę. Tačiau Ievos nukirpti dėl filmo negalėjome – neleido jos kiti kontraktai, teko suktis grimerių pagalba. Bet, Ieva, daugiau taip neerzink kitų režisierių”, – smagiai kalbėjo Donatas, kreipdamasis į Emiliją suvaidinusią Ievą.
„Emilija iš laisvės alėjos“ bus pristatyta Vasario 16 d. visuose „Forum Cinemas“ kino teatruose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Kino teatruose susirinkę žmonės prieš filmą turės galimybę stebėti tiesioginę transliaciją iš Vilniaus, kur raudonuoju kilimu žengs filmo kūrybinė komanda, aktoriai ir svečiai.
Išvakarėse, vasario 15 d., filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ bus parodytas svečiams išskirtinėje vietoje – Kauno dramos teatre. Tai pirmas kartas lietuviško kino istorijoje, kuomet filmo premjera rengiama teatre. Anot kūrėjų, tokį iššūkį jie priėmė neatsitiktinai: filmas žiūrovus nukels būtent į Kauno dramos teatrą ašuntajame dešimtmetyje, nes tuo metu laikinojoje sostinėje skleidėsi laisvės pumpurai.
