Mario Basanov: „Kurti dainas mūsų atlikėjams? Ačiū, jau ir taip penkiolika metų kūriau“

S.Konarskio gatvėje dunksantis gigantiškų sovietinių pastatų batalionas turi kažkokio nepaaiškinamo patrauklumo – turbūt dėl čia įsikūrusios Lietuvos televizijos auros. Marijus ją irgi jaučia, antraip juk nebūtų čia nuomojęsis studijos. „Pasilenk“, – įspėja, kai kaukšime laiptais į pusrūsyje įrengtas jo valdas. Savotiškai jauku. Pagrindinis patalpos akcentas – kompiuteris su aplink supančia garso įranga ir, be abejo, į jį įnikęs šeimininkas, lyg vaiduoklis atsispindintis blausiai melsvoje ekrano šviesoje. Į tuščią kokakolos buteliuką viena po kitos krinta nuorūkos: „Apskritai rūkyti čia negalima, bet...“

Apskritai interviu lietuviškai žiniasklaidai tu nedaliji, bet...

Tik nevadink manęs bjauriu ciniku – na, nesu aš toks. Bet labai racionaliai sakau: šiandien Lietuva ne kažin ką man tegali pasiūlyti. Manęs tiesiog nedomina jokia komercija. Kurti dainas mūsų atlikėjams? Ne, ačiū, jau ir taip penkiolika metų kūriau.

Ir kodėl dabar staiga – „ne, ačiū“?

Todėl, kad viskas, taškas, baigta. Dabar kuriu tik užsieniui – gaunu užsakymų iš „Universal“ ir panašių kompanijų.

Na, sukurtum ką nors per rūkymo pertraukėlę kokiam lietuvių atlikėjui – ir jis būtų patenkintas, ir tau LATGA-A honoraras tyliai byrėtų... Argi tau gaila?

Negaila, bet pasakyk – kam tą daryti čia, jei užsienyje už tai gaunu dvigubai daugiau? Ir dėmesys ten didesnis, ir vandenys platesni. O jei sukuriu dainą Lietuvoje, ji ir sukasi tik Lietuvoje: geriausiu atveju dar Latvijoje suskamba... Vienintelis dalykas, kuris mane čia domina, – filmai. Kūriau muziką filmui „Tyli naktis“: iki šiol užima kvapą, kai tai prisimenu. Dar būtų beprotiškai įdomu kurti muziką kompiuteriniams žaidimams: tai mano tikslas, kurio su vadybininkais dabar siekiame. 

Įtariu, komerciškai tai būtų labai palanku?

Ne tas žodis (šypteli). Bet tai – ne tik komercija: tai yra toks menas!.. Jeigu net tokie kompozitoriai kaip Hansas Zimmeris, kuris kūrė „Perl Harboro“ garso takelį, tai daro – vadinasi, ir aš galiu. Kuriant hauso stiliaus muziką egzistuoja vienos taisyklės, kuriant roką, džiazą – kitos. O žaidimuose nėra jokių taisyklių – tu kuri emociją! 

Būtum kūręs muziką kompiuteriniams žaidimams jau dešimt metų, būtų atsibodę iki gyvo kaulo, kalbėtum kitaip...

Gal. Bet pats juos žaidžiu jau penkiolika metų – neatsibodo ir, manau, neatsibos. Kaip ir kūryba – ji niekada neatsibosta. Tik laisvės norisi. Lietuvoje laisvės turėjau mažai: smaugė radijo stotys, leidėjai... O dabar niekas nebesmaugia. Bendradarbiauju su daugeliu pasaulio leidybos kompanijų, pažįstu jų stilių, žinau požiūrį. Sukuriu gabalą, nusiunčiu, jei kas nors netinka – siunčiu kitai, bet dažniausiai tinka. 

Tačiau gyveni vis dėlto Lietuvoje? Todėl, kad čia sąlygiškai pigu?

Pigu, sakai? Pasaulyje yra gerokai pigesnių vietų: Brazilija, Indija... Ne, tai ne motyvas. Man Lietuvoje tiesiog gera ir emigruoti visai netraukia. Pusantrų metų esu gyvenęs Hamburge, dar kažkur... Ne, ne, ne! Į Londoną smagu nuvaryti apsipirkti, bet gyventi – jokiu būdu: ten visko klaikiai per daug. Visi skuba, lekia... Tiesa, pats mėgstu visur lėkti ir skubėti, bet kartais po koncertų norisi ir pailsėti. O internetas juk visur pasiekia. Atlikėjui sunkiau pralįsti į platesnius vandenis: jeigu jis nori išgarsėti užsienyje, privalo fiziškai ten būti. O aš galiu kad ir medyje tupėti: gaunu užsakymą, sukuriu muziką, nusiunčiu internetu – ir viskas. 

Ar tau svarbu pasaulyje garsinti ne tik savo vardą, bet ir veidą? Nori, kad tave atpažintų?

Yra du niuansai. Apskritai veidas man labai svarbus – juk tai mano muzikos pakuotė. Tačiau tikrai nesu iš tų, kurie valkiojasi po vakarėlius ir fotografuojasi paskutiniams žurnalų puslapiams. Ką tie žmonės gyvenime yra nuveikę?.. Dauguma – ničnieko. Visiškas feikas... Mama manęs dažnai klausia: „Kodėl tavęs nėra „Žmonių“ žurnale?“ „Mama, – sakau, – o tau neužtenka, kad nuvažiavęs į Londoną ar Berlyną atsiverčiu muzikos žurnalą ir ten matau straipsnį apie save?..“

Užsienio spauda rašo apie tave?

Žinoma – turiu visą krūvą žurnalų. Nereklamuoju kostiumo, batų ar mašinos – reklamuoju savo muziką, ir man svarbu, ką apie ją kalba. Tada jau noriai pozuoju fotosesijose: juk kai parduodi prekę, privalai uždėti ženklą, kas ją pristato. Nuotraukose nesu sexy, nesu padažytas ir nuštrichuotas – esu pavargęs, nemiegojęs... Kai visą naktį dirbi, o paskui išlendi iš rūsio į dienos šviesą neužkamšęs savęs makiažais – taip ir atrodai. Visi, kurie daug dirba, taip atrodo. Ir kodėl reikėtų tai užtušuoti?.. 

Iš kur tas tavo talentas? Iš kur tas muzikalumas?

Mano senelis – dailininkas, tėvas, brolis – smuikininkai. Atsinešiau tai gimdamas. Kaune mokiausi J. Naujalio muzikos gimnazijoje: manau, ir šiandien ten mane prisimena (šypteli). Daug ko iškrėsdavome: iš mokytojų kambario iškviesdavome keliasdešimt taksi, visame pastate išjungdavome elektrą... Linksmas buvau.

Meniška gyslelė – nuostabu, bet dar nuostabiau, kai žmogus iš tos meniškos gyslelės sugeba ir išgyventi. 

Tai priklauso nuo žmogaus. Pavyzdžiui, aš kiekvieną minutę strateguoju, kaip parduoti savo sukurtą produktą. Tačiau su skaičiais man tragedija... Ne skaičiais muziką matuoju, o jausmais. Strateguoju, ką sukurti, kad būtų įdomu, o ne kaip visa tai sukalkuliuoti. 

Tai kas viską kalkuliuoja?

Mano agentai. Agentai Berlyne rūpinasi mano koncertais: neseniai grįžau iš turo Brazilijoje, važiuosiu į Honkongą, Kiniją – Šanchajų, Japoniją, Australiją. O vadybininkai Londone reguliuoja viešuosius ryšius, interviu ir panašiai. Kasdien parašo: „Šiandien reikia padaryti tą ir tą.“ Ir nebereikia niekuo rūpintis, galiu užsiimti kūryba.

Nuo ko prasidėjo toji tavo kūryba?

Prieš penkiolika metų, būdamas paauglys, pradėjau krapštytis Aro Žvirblio studijoje. Brolis Linas tuo metu turėjo grupę „L+“, nuolat kažką įrašinėjo, ir aš supratau, kad ir man reikia kurti.

Brolis sau gražiai dainavo, o tau nekilo noro veržtis į sceną?

Dainuoti – ne man. Geriausiai jaučiuosi, kai groju gyvuose pasirodymuose ir didžėjauju. Paauglystėje daug eksperimentavau su stiliais, norėjau viską pažinti. Gimnazijoje baigiau fagoto specialybę: bandžiau tęsti fagoto studijas Muzikos akademijoje, bet mečiau vos baigiantis pirmam kursui, nes ten tvyrojo absoliutus „naftalinas“. Pradėjau dirbti pas Gediminą Zujų, pasinėriau į kūrybą, ir man to „naftalino“ visiškai nereikėjo. 

Kaip patekai į viešumą? Kaip tapai Basanov?

Pseudonimą sugalvojau iš muzikos stiliaus. Mudu su Vidžiu sukūrėme projektą „Mario ir Vidis“. Iki tol kiūtojau užsidaręs studijoje, dirbau su Lietuvos atlikėjais, vėliau – su „Silence Family“ narėmis Jazzu, Giedre Kilčiauskiene, Monika Liu. Niekada nelindau į visišką popsą, nekūriau to paties kaip dauguma: buvau šiuolaikiškas, įdomus, madingas... Vadink, kaip nori. Ir visiems tai tiko. O paskui supratau, kad geriausia dirbti sau: žinai, ko nori, nereikia niekieno klausyti.

O kaip nutekėjai iš Lietuvos į užsienį?

Tai prasidėjo nuo mudviejų su Vidžiu kūrinio „I’ll Be Gone“: jis sulaukė labai daug peržiūrų. Kitas mudviejų kūrinys – hitas „Changed“ su Ernesto – tapo žiauriai populiarus: jį grojo net Sasha, kuris įtrauktas į geriausių pasaulio didžėjų trejetuką. Labai vykę buvo ir mano remiksai, gabalas „We Are Child Of Love“... Visi didžėjai domisi muzika, kurią groja: nusiperka albumą, perskaito autoriaus vardą, po antro ar trečio karto jį jau įsimena, jis tampa jų favoritu. Tvirtai sakau: jei kuri įdomią muziką, tai ir pralendi. O jei, kaip daug kas Lietuvoje, tik kopijuoji visokius deividus getas – niekada nepralįsi. Privalai būti originalus, novatoriškas, įdomus – tada jau važiuoji be stabdžių. Pavyzdžiui, ką tik sužinojau, kad Berlyno kompanija „Innervisions“, jau išleidusi vieną mano kūrinį, apsiėmė išleisti ir singlą su keturiais gabalais. Tą kompaniją valdo DJ Dixon, Henrikas Schwarzas – tai mano elektroninės muzikos dievų dievai. Čia jau yra vau... 

Daugelis lietuvių kūrėjų gyvena nuojautomis, jog „tuoj tuoj“ taps pasaulinėmis žvaigždėmis. Tokie – amžinai perspektyvūs... Tu ne toks?

Visada yra ko siekti. Aš dabar sėkmingai įsivažiuoju, ir rezultatai tikrai matyti. Kiekvieną savaitgalį groju užsienyje, tai tęsiasi jau dvejus metus. Vakar grįžau iš Dubajaus, išskrendu į Australiją – grafikas sudėliotas iki pat rudens. Be kūrybos negalėčiau – jei nekuriu bent savaitę, prasideda depresija. Kai žmogus negali savęs išreikšti, tada jau žopa... Todėl kasnakt ir sėdžiu savo studijoje.

Galėtum kurti namie – koks skirtumas?

Bandžiau, net mažytę studiją buvau pasidaręs. Bet ne, baik tu... Tikroje studijoje – visai kita emocija. Pabėgi nuo žmonių, užsidarai... Geriausia dirbti naktį – tuomet esi visiškai izoliuotas, niekas neskambina. Bjauriausia, kai skambinėja su kvailais pasiūlymais. Pavyzdžiui, „einam į kiną“. 

Ne pats kvailiausias pasiūlymas...

Iš esmės jis nėra blogas. Bet kai įkrinti į kūrybą, tas „einam į kiną“ tave gali užmušti. 

Tu šiaip – uždaroko būdo žmogus?

Neee (šypteli). Aš netgi hiperaktyvus. Draugų turiu, bet nemėgstu butaforijos. Turėjau daugybę progų visur eiti, lįsti į teliką, visokiausius šokius, „Padainuokim“ ir lia lia lia, bet nenoriu, vengiu, bėgu nuo to. Net vaikščiodamas LRT koridoriais slepiuosi po kapišonu – nenoriu nieko matyti. Gal dėl to kaltas mano ego, bet šis ego bruožas man patinka. Todėl ir aukštuomenės kronikose manęs nepamatysi... Užtat dabar išeina straipsnis apie mano studiją žurnale „Future Music“ – tai vienas geriausių muzikos žurnalų pasaulyje. Jame kalbu apie tai, kuo gyvenu ir ką išmanau. 

Turėtum būti labai turtingas.

Kaip pažiūrėsi... Žmogus gali būti turtingas idėjų. Nieko nėra baisiau už momentą, kai jos baigiasi: sėdžiu ir spoksau į klaviatūrą. Laimei, labai trumpai... O finansais girtis nemėgstu: viskas gerai, man pakanka, bet savo namų ir automobilių tikrai nevardysiu. Juk gyvename Lietuvoje, čia daug kriminalizmo...

Būtų labai lengva bartis, kad tu – ne patriotas... 

Bet aš – pats didžiausias patriotas! Jeigu lietuviškuose muzikos apdovanojimuose atsirastų nominacija „Už nuopelnus užsienyje“, jau žinau, kas nugalėtų... Garsinu Lietuvos vardą kaip koks Sabonis ar Kleiza (šypteli). Kur ir ką begročiau, visur rašoma: „Mario Basanov, Lithuania...“ Čia – mano šaknys, namai, draugai. Nors draugų, tiesą sakant, turiu gal tik kokius septynis: daugiau neprisileidžiu, nes dabar, kai darausi žinomas, aplink tiek netikrų žmonių atsiranda...

Išmokai juos atsirinkti?

Išmokau. Nuskenuoju, perkošiu... Būti visų draugu, kaip įprasta pramogų pasaulyje, man būtų baisiausia. Kam man ta energijos čiulpykla? 

Kalbant apie moteris – ne taip jau lengva jas skenuoti. 

Na, žinoma, nes aš vyras... Jūs, moterys, mums visada esate klaustukas (šypteli). Jeigu srovė – labai jau povandeninė, jos nesuseksi. Bet dauguma merginų vis dėlto – paprastos, perprantamos. 

Įsivaizduoju, dėl sąvokos „kiečiausias prodiuseris Lietuvoje“ jos daug padarytų... Prie tavęs eilės turėtų rikiuotis.

Būna ir eilių... Rytuose turiu ypač daug fanių. Į Minską, pavyzdžiui, vienas negaliu važiuoti – žmona neišleidžia (juokiasi). Nes būdavo ten visokiausių istorijų... Rodos, komunistinis režimas, bet kaip žmonės moka tūsintis! Tikri party animals! Ir Brazilijoje vakarėliai labai geri. Ir Italijoje. Ir Lietuvoje, aišku, to primygtinio moteriško dėmesio pasitaiko, bet jis paviršutiniškas: tik nužvelgi – ir jau aišku, kas čia per žuvis...

Gal taip kalbi todėl, kad savo gyvenimo žuvį jau esi pagavęs?

Prieš penkerius metus Diana pati mane susirado – jai patiko mano kūryba. Įsikalbėjome... Ji – pianistė, supranta muzikos kalbą. Supranta mane.

Iki to laiko atsibėgiojai ir dabar esi tobulas sutuoktinis? Kodėl apskritai ryžaisi vesti – juk tavo moderniajame pasaulyje vestuvės turėtų būti konservatyvus žingsnis, toks truputį old fashion, nemanai?

Turbūt (šypteli). Bet kartais būnu kuo tikriausias klasikas. Sumesti daiktus ir susituokti – tikrai ne tas pats. Man norėjosi pilnatvės, norėjosi eiti iki galo. Niekas nerėmė prie sienos – tai buvo mano pasirinkimas. Tuokėmės praeitą pavasarį, iškėlėme balių kaip reikiant. Tėvai labai džiaugėsi. Diana iki šiol pratinasi prie naujos pavardės... Visi scenoje ją pažinojo kaip Gaidelytę, o dabar staiga – Adomaitė. Vaikų dar neturime, bet galvojame apie tai. Esu vaikų draugas: iš daugelio jų esu girdėjęs, kad norėtų tokio tėčio kaip aš.

Šeima tau netrukdo? Nekabo kaip akmuo po kaklu?

Ankstesniuose santykiuose būdavo problemų: aš norėdavau žaisti kompiuterinius žaidimus, o merginos pasigesdavo mano dėmesio, priekaištaudavo, kad suaugę žmonės taip nesielgia... O Diana žaidžia kartu su manimi. Ir labai faina. 

Vadinasi, naktimis tūnai studijoje ir kuri muziką, savaitgaliais išvažiuoji velniai žino kur, o kai pagaliau grįžti namo – žaidi kompiuterinius žaidimus. Ne toks jau ir tobulas sutuoktinis...

Bet juk ne nuolat! Turiu pažįstamų, kurie dėl žaidimų metė mokslus ir išsiskyrė su žmonomis – tai jau ligos atvejai. O mane tie žaidimai atpalaiduoja, padeda sukaupti minčių. Viską darau su saiku. Be to, daugiau silpnybių neturiu – tai vienintelis mano hobis. Laiko bendrauti su žmona tikrai lieka, o ir į užsienį mes dažniausiai važiuojame kartu. Pavyzdžiui, savaitei nuvykstame į Balį: groju tik vieną vakarą, visus kitus praleidžiu su ja. Arba Dubajuje: vienas koncertas, o kitos septynios dienos – paties geriausio relakso. 

Neblogas tas basanoviškas gyvenimo būdas...

Labai neblogas (šypteli). Svarbiausia – nė sekundės nuobodulio... Neseniai patyriau smagų nuotykį Brazilijoje. Koncerto organizatoriai nupirko bilietus ne į tą miestą: atskridau į Fortalezą, ir niekas manęs nepasitiko. Nežinojau, ką daryti, – įšokau į taksi, nuvažiavau į artimiausią viešbutį, praleidau naktį labai įtartiname rajonėlyje. Kitą dieną jie atskrido manęs pasiimti privačiu lėktuvu: leido man jį pavaldyti, apsukome mirties kilpą... Tokius pokštus galima krėsti sportiniais lėktuvais, o tas juk buvo nesportinis! Va čia tai nuotykis. Va čia tai gyvenimas...

Ko tu dar sieki?

Pernai Lietuvoje buvau pripažintas geriausiu prodiuseriu, šiemet – geriausiu elektroninės muzikos kūrėju ir populiariausiu LATGA-A autoriumi. Žinoma, smagu, bet norisi aukščiausio apdovanojimo – MTV ar „Grammy“. Bet tai ateis laikui bėgant. 

Ateis? Duodi žodį?

Duok man penkerius metus.