Marius Čepulis – apie žmogaus savanaudiškumą ir gamtos pusiausvyrą: „Visi linkę žiūrėti savęs“
„Natūraliai pati gamta turėtų tvarkytis ir mums nereikėtų niekada kištis. Bet mes esame sugadinę gamtos pusiausvyrą: esame nusausinę 90 proc. pelkių, miškus atsodinę plantacijomis, todėl likusios buveinės negali išsilaikyti be mūsų pagalbos. Tam, kad išlaikytume bent nykstančių buveinių likučius – reikalinga gamtotvarka“, – sako gamtininkas, gamtos fotografas Marius Čepulis.
Pasak jo, problematiškiausia situacija šiuo metu stebima atvirų vietų ekosistemose: pievose, šlapiose pievose, šlapynėse ir senuose miškuose. „O atviros buveinės – jau yra tragedija“, – pažymėjo jis ir pridūrė pasigendantis didesnio sąmoningumo bei atsakomybės iš politinius sprendimus priimančių asmenų.
Vienas lauke – ne karys?
Kiekvieno žmogaus indėlis, siekiant saugoti buveines yra svarbus. Visgi reikšmingų pokyčių gamtotvarkoje galima pasiekti tik priimant sprendimus valstybės lygmeniu. Tokiu būdu pokyčiai įstatymuose inicijuotų pokyčius visoje Lietuvoje ir leistų greičiau sulaukti rezultatų. M.Čepulis, aiškindamas situaciją Lietuvoje, pasitelkė taromatų sistemos pavyzdį: „Jeigu vienas žmogus rinktų butelius, du žmonės ar net jeigu ir dešimt – niekas nuo to nepasikeistų. Bet yra taromatų sistema, kuri palengvina procesą ir daro pokytį. Taigi, valstybė turi padaryti pagrindą, o tuomet gali prisidėti ir visi kiti“.
Pasak jo, patobulinta įstatyminė sistema galėtų paskatinti ūkininkus saugoti gamtą. „Jeigu, matydami, kad yra naikinamos pievos, imsimės veiksmų tik pagrūmojus Europos Sąjungai, tai nieko ir nebus. Taip pat, jeigu versime laikytis tvarkos ir seksime kiekvieną ūkininką, ar jis suars pievą, ar ne – irgi nieko gero. Turi būti parengta normali sistema, skiriamas dėmesys šioms ekosistemoms ir numatytos kompensacijos. Kitaip tariant, ūkininkams turi apsimokėti ir nebūti sunku tai daryti“, – sakė gamtininkas.
M.Čepulis taip pat atkreipė dėmesį, kad gamtotvarkos pokyčiai turėtų būti vieningai įgyvendinami kuo platesniu mastu, nes paukščių ir gyvūnų rūšys negyvena vienoje vietoje. Joms reikalinga erdvė, genų mainai. Šiuo atveju puikiai pasitarnauja Europos Sąjungos (ES) specialių saugomų teritorijų tinklas „Natura 2000“, vienijantis 27 ES šalis. Juo siekiama išsaugoti vertingiausias Europos natūralias gamtines buveines, augalų bei gyvūnų rūšis ir jų buveines ateities kartoms. „Toks tinklas yra tarsi gamtinis karkasas – rūšys gali migruoti, plisti bent jau jo ribose. Kitu atveju, jeigu pokyčiai būtų daromi tik vienoje vietoje, tai prilygtų pleistriuko klijavimui ant prapjautos arterijos“, – sakė jis.
Siekiant išspręsti problemas, svarbu – kantrybė
Paklaustas, kaip atkreipti visuomenės dėmesį į atvirų buveinių būklės problemą ir skleisti žinią apie jų puoselėjimo būtinybę, M.Čepulis sakė: „Tai nėra lengvas klausimas. Žmonės dažniausiai pamato problemą, kai ji paliečia juos pačius. Pavyzdžiui, kai erozija visiškai suės dirvožemį – tada supras. O gal kaip tik – nusipirks naują žemės gabalą ir toliau jį alins?.. Žmonės, visų pirma, yra linkę žiūrėti savęs, o tik paskui – bendro intereso. Jie klausia – kiek man tai kainuos? Jeigu mažai – galiu padaryti, jeigu daug, tuomet – kodėl aš turiu stengtis?“
Pokalbiui besibaigiant, pašnekovas tikino, kad nepriklausomai nuo visuomenėje kylančių reakcijų, svarbu nuolat kalbėti apie gamtosaugos problemas. „Reikia kantrybės. Nuolatinis foninis pašnekesys taip pat atkreipia dėmesį į problemas ir padeda žmonėms susimąstyti apie tai, kas yra negerai. Kartais esame pilni visiškai neracionalių, su realybe nesusijusių baimių. O faktai yra vienas iš būdų jas naikinti“, – sakė jis.
