Marius Ivaškevičius: ką reiškia būti ištekėjusiai už Tolstojaus?

2018 m. rugsėjo 15 ir 16 d. režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklio „Rusiškas romanas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę premjera Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) pradės savo 73-ąjį sezoną. Spektaklio muziką sukūrė kompozitorius Antanas Jasenka, scenografijos autorė – dailininkė Irina Komissarova, vaizdo projekcijų autorius – Mikas Žukauskas, šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas. Pagrindinius vaidmenis kuria aktoriai Jelena Bogdanovič, Nelė Savičenko, Valentin Novopolskij, Viačeslav Lukjanov, Jevgenija Gladij, Vytautas Anužis, Valentina Lukjanenko, Juliana Volodko, Aleksandra Metalnikova ir kt.

Šį rugsėjį pasaulis mini L. Tolstojaus 190–ąsias gimimo metines. Gal nuo mokyklinių dienų mėgote L. Tolstojų ir jo kūrybą?

Tarybiniais metais mokėmės, tai žinojau, kad Tolstojus parašė „Karą ir taiką“, o „Anos Kareninos“ gal net nebuvo programoje... Žinojau, kad senatvėje Tolstojus, labai simpatizavęs liaudžiai, valstiečiams, išėjo gyventi palapinėje į mišką, į kaimą – taip apie Tolstojų mums dėstė komunistinė ideologija, tokį aš jį prisimenu vaikystėje. Nors ten nieko bendro su tikrove nebuvo, tiesa, jam labai rūpėjo nelygybė tarp jo, aristokrato, dvarininko, ir jo valstiečių, pradžioje baudžiauninkų, paskui laisvųjų. Jis net bandydavo eiti šienauti kartu su jais, arti, dirbti kitus valstietiškus darbus. Tolstojus šį socialinį momentą turėjo visą gyvenimą, paskui pradėjo ir išoriškai atrodyti kaip valstietis. Tai buvo intelektualo aristokrato empatija – užuojauta ir simpatija tiems vargstantiems ir skurstantiems žmonėms...

Pjesėje nematome Levo Tolstojaus...

Bet turime jo sūnų, irgi Levą. Tėvas čia kaip Dievas, kaip oras, kurį visi kvėpuoja. o nelaimingas sūnus paveldėjęs jo vardą ir pavardę, bet nepaveldėjęs tėvo talento. Valstietiškai atrodęs grafas net šiems laikams labai liberalaus vakarietiško mąstymo, o jo sūnus, nuolat norintis atrodyti vakarietiškai, pabrėžiantis savo vakarietiškumą, vedęs švedę, gyvenęs užsieniuose, grįždavęs tik aplankyti tėvų, bet viduje buvęs labai keistų vertybių žmogus, į gyvenimo pabaigą šlovinęs Musolinio ir Hitlerio režimus, nors ir nesulaukęs Antrojo pasaulinio karo. Taigi toks formos ir turinio neatitikimas.

Romane „Ana Karenina“ galima atpažinti L. Tolstojaus asmenybės atspindžių ir Anos, ir Levino personažuose.

Tolstojaus žmona Sofja yra sakiusi vyrui, kad „Levinas tai tu, tik atėmus tavo talentą“. Iš tiesų tai jauno Tolstojaus paveikslas, tik autorius nepadarė Levino rašytoju, „atėmė“ iš jo talentą ir taip sukūrė panašų į savo sūnų Levą.

Esama paralelių ir tarp Sofjos ir Anos Kareninos. Abi jas kankino beprotiškas pavyduliavimas, kuriuo Sofja, tikrai galima sakyti, serga, o romane aiškiai matosi, kad Ana nusižudo ne dėl kažkokios realios priežasties, neištikimybės, o grynai dėl ją graužiančio pavydo. Sofija irgi ne kartą bandė nusižudyti, kai kurie bandymai gal buvo skirti pagąsdinti.

Kokiais šaltiniais, lektūra naudojotės rašydamas pjesę „Rusiškas romanas“?

Šiuo atveju šaltinių buvo labai daug, vien Tolstojaus kūrinių kiek yra išlikę, ir kiekvienas iš jų yra tam tikras šaltinis, juose gali rasti daugybę biografinių dalykų. Be to, tai buvo dienoraščių rašymo epocha, absoliučiai visi juos rašė, o Tolstojus netgi du – vieną, kurį, žinodavo, skaito žmona, kitą – slaptą, kurį slėpdavo bate, bet žmona vis tiek surado... Tolstojų dvare Jasnaja Poliana vienu metu gyvendavo daug žmonių, ir visi jie kasdien rašydavo dienoraštį, taigi galima atkurti tą dieną iš kelių perspektyvų, knaisiotis ieškant objektyvios tiesos. Pjesėje yra momentas, kai Čertkovas, kuriuo rašytojas ypač pasitikėjo, išprašo Tolstojaus atiduoti jam tuos dienoraščius, kad vėliau žmona nepagražintų kai kurių vietų. Tie dienoraščiai buvo publikuoti tuoj pat po rašytojo mirties ir taip daug kas išsaugota, kaip ir sodyba Jasnaja Poliana. Neseniai išėjo ir Sofjos Tolstajos dienoraščių knyga.

Pats esu lankęsis Jasnaja Poliana du kartus – pirmą kartą žinodamas, kad rašysiu pjesę, o antrą vyko susitikimas su „Rusiško romano“ spektaklio Maskvos V. Majakovskio teatre aktorių trupe ir su rašytojo palikuonimis, proanūke Fiokla Tolstaja. Tada įvyko gera diskusija, kas kaltas dėl nesutarimų Tolstojaus šeimoje. Proanūkė sakė, kad šeima buvo prosenelio Levo, o ne prosenelės Sofjos pusėje, bet daugiausia visi kaltino Čertkovą. Mano pjesėje jis irgi demonizuotas, bet pjesė yra parašyta dviejų žmonių akimis – žmonos Sofjos ir sūnaus Levo Lvovičiaus. Čertkovas iš tiesų įnešė daug sumaišties į tą šeimą, bet, kita vertus, visiškai paskyrė savo gyvenimą Tolstojui ir jo dėka Tolstojaus kūriniai buvo išversti į didžiąsias užsienio kalbas, pelnė pasaulinę šlovę.

Prisipažinsiu, Jasnaja Poliana abu kartus man pasirodė turinti negeros energijos, o štai Tolstojaus namai Maskvoje (kur rašytojas gana retai būdavo, bet žmona, būdama maskvietė, norėdavo grįžti į sostinę iš kaimo) labai patiko, ten dabar irgi yra muziejus. Tame name Maskvoje lankiausi dar būdamas moksleivis, kai net nesiruošiau būti rašytoju, bet man kažkodėl labai norėjosi įlįsti pažiūrėti tų rašytojų namus, tada buvau ir Antono Čechovo bute.

Kai kurie pjesės skaitytojai pastebi Jūsų pjesėje panašumų į Fiodoro Dostojevskio kūrybą, kuri Jums, žinoma, irgi nesvetima?

Savo pjesėje aš imu aštriausią L. Tolstojaus gyvenimo tarpsnį, ir iš jo romanų imu epizodus pačius aštriausius, ir tas aštrumas, kurio reikalauja dramaturgija, teatras, jis savo intensyvumu pradeda priminti F. Dostojevskį. Bet geriau įsižiūrėjus, L. Tolstojaus gyvenime ir kūryboje tų aistrų yra ne mažiau, tik gal jos nėra tiek nuolat atviros, kaip Dostojevskio, jos pramaišiui su aristokratijos kaukėmis, kurios verčia „prilaikyti arklius“, ir pramaišiui su ramesniu gyvenimu. Sakyčiau, kad Dostojevskis yra jaunų žmonių rašytojas – studijų metais aš tiesiog rydavau Dostojevskį, o į Tolstojų negalėdavau įeiti, nors ir bandžiau, jis man atrodė gan nuobodus. Bet šiandien drįstu sakyti, kad man vienareikšmiškai Tolstojus yra žymiai stipresnis už Dostojevskį, nors, aišku, laimė, kad tokie du genijai gimsta vienu metu (beje, jiedu niekada nesusipažino). Po Dostojevskio mirties jo našlės paklausė, kodėl ji antrąkart neištekėjo, o ši atsakiusi maždaug, už ko galima ištekėti po Dostojevskio – na, nebent už Tolstojaus, bet jis jau vedęs...

Rusų kalba parašytą savo pjesę pats išvertėte į lietuvių kalbą spektaklio LRDT titrams. Kas buvo sunkiausia?

Yra dalykų, kuriuos išversti sunku, ypač atskiriant kalbinius sluoksnius – aristokratijos ir valstiečių. Antai Tolstojų dvaro tarnų, Jasnaja Polianos valstiečių kalbėsenai perteikti ėmiau Tulos apylinkių to laiko leksiką. Tada kilo klausimas, kaip tą kalbinę atskirtį perteikti lietuviškai. Teko išgalvoti tarmę, kurios pagrindu ėmiau aukštaičių tarmę su įvairiom priemaišom. Tai šia tarme ir šneka pjesęje tie kaimiečiai. Labai nelengva buvo išversti senuosius pravoslavų apeigų tekstus, kurių lietuviškų atitikmenų nėra, daugelio senųjų žodžių ir posakių negali suprasti. Niekam nepatikėjau vertimo, nes žinau, kad kito išverstas tekstas mano gimtąja kalba man netiktų, skaitydamas titrus vis galvočiau, kad būčiau išvertęs kitaip.

Kaip vertinate Oskarą Koršunovą, su kuriuo jau dirbote spektaklyje „Išvarymas“ Nacionaliniame dramos teatre?

Labai tikiu Oskaru, man jis vienas mylimiausių režisierių. Man labai patinka, kaip jis gerbia, supranta tekstą, nors „Rusiškam romane“ bus ir kupiūrų, ir tai yra normalu. Visada režisieriai kuria savo mozaiką iš to, kas parašyta. Pjesė jau pastatyta Maskvos V. Majakovskio teatre (rež. Mindaugas Karbauskis), šis spektaklis taip pat įvertintas „Auksine kauke“ kaip geriausias didelės formos dramos teatro pastatymas. O rugsėjo pabaigoje skrendu į Novosibirską – ten irgi vyks „Rusiško romano“ premjera, spektaklį stato režisierius Marat Gacalov ir „Globus“ teatras, taigi bus galima įvertinti tris tos pačios pjesės pastatymus.