Marius Jampolskis – atvirai apie įveiktą ligą, pramogų pasaulio užkulisius ir naują gyvenimo etapą
„Scena reikalauja begalinės energijos, o aš jau nieko niekam nebenoriu įrodyti. Noriu sėdėti savo irštvoje ir kurti muziką“, – sako kadaise teatrą dėl pramogų pasaulio palikęs Marius Jampolskis (43). Tas pasaulis jį ir paskandino. Pasiekęs dugną, pergalvojo daugybę dalykų. Ir tik todėl šiandien gali jaustis laisvas.
Ką reiškia jaustis laisvam? Ogi nenorėti pernelyg daug. Neeikvoti energijos niekams. Juoktis, kada norisi. Draugauti, su kuo norisi. Mylėti šeimą. Būti namie. Kurti muziką. Vaidinti Sauliaus Bareikio režisuotoje absurdo komedijoje „Liftas į dangų“. Ir ramiai praeiti pro alkoholio skyrių parduotuvėje. Marius sako, kad ateina tam tikras amžius, kai žmogus turi tapti filosofu.
Kai nebeveikia egoistiniai argumentai – noriu keisti pasaulį. Kai pradeda galvoti, kad, užuot keitęs pasaulį, turi keistis pats. Kai nebelieka motyvų kiekvieną dieną kitiems ir sau pateikti vis naujų savo šaunumo įrodymų. „Man ši kova nebeįdomi. Noriu gyventi taikoje su pasauliu ir savimi“, – taip šiandien kalba jis.
Mariau, gana keista girdėti tave šitaip kalbant. Kur dingo šaunuolis aštrialiežuvis? Scenos liūtas? Ar galima apibrėžti tavosios transformacijos datą?
Eina treti metai, kai nušvito: aš juk nieko neprivalau! Neprivalau dalyvauti ten, kur nenoriu, neprivalau vaidinti spektakliuose, kuriuose režisieriai savo impotenciją dengia metaforomis ir pareiškimais, kad jų niekas nesupranta. Esu daug kur dirbęs – kine, televizijos projektuose, didžiausiuose renginiuose, koncertuose, galiu pasakyti, kad teatre vyksta tai, kas niekur kitur nevyksta.
Nori pavyzdžio? Į repeticiją režisierius ateina nepasiruošęs. Ir ką jis daro? Aktoriai scenoje, o jis, nutaisęs rimtą veido išraišką, mąsto. Toji išraiška reiškia: jūs turite pajausti, jūs nieko nesuprantate, na, sugalvokite ką nors! Labai patogu atsakomybę perkelti aktoriams, kai nežinai, kai neturi plano, esi nepasirengęs.
Nesakau, kad taip yra visur ir visada, mėginu pasakyti, kad teatras – puiki terpė profanacijai. Ir aš jos užtektinai prisižiūrėjau, pats tame dalyvavau, pats lįsdavau į beprasmius pokalbius, ginčydavausi, nes tingėdavau dirbti.
Žmonės – kaip vanduo: jie visada rinksis kelią, kuriame sulauks mažiausiai pasipriešinimo. Mūsų smegenys taip sudėtos ir tai nei gerai, nei blogai.