Marius Jovaiša rado vaikų ir tėvų draugystės receptą

Ant kalvos – plačiai atmerktomis stiklo akimis žvelgianti akmeninė troba su jau taip retai sutinkamu nendrių stogu. Sukiužusi bakūžė tvirta gražuole tapo prieš 15 metų.

Pakalnėje tyvuliuoja Skaistis.

Namuose tvyro smagus šurmulys, Mariaus žmona Brigita jau seniai pametusi pedantiškos tvarkos siekį. Kur jau ten, kai zuja keturios atžalos – 15 metų Marija, 11-os Vincentas, 6-erių Antanas, 3-ejų Sofija Ona. Dažniausiai vaikai, o paaugliai ypač, atvykus svečiams mielai šmurkšteli į savo kertes užsiimti svarbiais reikalais. Bet Jovaišų Marija klausosi pokalbio padėjusi tėvui ant peties galvą, Sofija Ona prieina pasirodyti, kokią suknelę po ilgų derybų išsirinko fotosesijai. Vincentas su Antanu mielai prisideda, kai tėvas demonstruoja savo fizinius pasiekimus – lengvai padaro vadinamuosius ratlankius.

Kaip sukurti tokį glaudų ryšį su atžalomis? Vaikai taip gerai jaučiasi svetimų žmonių draugijoje.

Mes visi daug laiko leidžiame kartu – tai raktas. Jei nori, kad vaikai su tavimi draugautų – pats su jais turi draugauti. Keliaujame su vaikais net į tolimas šalis nuo pat mažens. Tai vieną, tai kitą pasiimdavau vykdamas fotografuoti iš paukščio skrydžio į Meksiką, Kubą. Laikas tik dviese labai suartina.

Kai su Brigita nupirkome ir sutvarkėme šiuos namus, sugalvojome tokią optimizaciją: mano tėvai gyveno 36 kvadratinių metrų butuke Vilniuje – tai pasiūlėme jiems kraustytis čia, kur grynas oras ir fantastiškos erdvės. Taip namai yra nuolat prižiūrimi, mes tėvus aplankome kiekvieną savaitgalį, o vasarą patys čia gyvename nuo birželio iki rugsėjo.

Tėtis kasdien važinėja į darbą Seime (profesorius Eugenijus Jovaiša – Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas – aut. past.), savaitgaliais pjauna žolę. Mama keleri metai pensijoje – jos rūpestis šiltnamiai. Visi turi malonios veiklos, kartu sumažėjo pareigų man. Nusipirkęs sodybą entuziastingai prisodinau medžių, vaiskrūmių, laksčiau su trimeriu – vertinu žemės ūkio darbus, bet kai nebespėji ir turi rinktis – jie ar sportas, renkuosi pastarąjį. 

Jūs religingai daug laiko praleidžiate tiek su savo, tiek su Brigitos tėvais. Daugelis pasakytų, kad tai vargina.

Štai kodėl mūsų vaikai taip gerai jaučiasi atvykus svečiui, štai kodėl mūsų ryšys toks artimas. Mūsų su Brigita svajonė, kad užaugę vaikai jaustų norą lankytis tėvų namuose, net turėtų juose savo kambarius, ir mielai leistų laiką. Tam reikia pavyzdžio.

Savaitgaliai iš tiesų dažniausiai leidžiami pas mano ir Brigitos tėvus. Visi pripratome. Seneliams smagu matyti anūkus, viliuosi, tai skiepija vaikams požiūrį, kad reikia būti su šeima.

Bendravimas nevargina, nes visi daro, ką nori. Kartu pavalgome ir paskui skirstomės – kas plaukioti, kas pasivaikščioti, kas padrybsoti ant terasos lentų žvelgdamas į ežerą, žaisti futbolo, šokinėti ant batuto. Bet visada visi – vienas kito akiratyje.

Kaip diena teka čia, prie Skaisčio?

Neseniai atostogavome Nidoje. Nors ir kaip ten būtų gražu, džiaugiuosi namais čia. Vien jau ežeru plaukti patogiau nei jūra (juokiasi). Iki Trakų pilies – 5 kilometrai, turiu trumpesnį maršrutą iki vienos salelės – pusantro kilometro. Bėgioju po 15 kilometrų kasdien – esu prisigalvojęs įvairiausių maršrutų po apylinkes.

Girdi, kaip skamba vėjo varpeliai? Vilniuje, nors ir gyvename name, kaimynams kažin ar patiktų toks nuolatinis skambesys, o čia nereikia prie nieko derintis.

Kai žmonės į sodybą atvyksta trims dienoms, dažniausiai iš jos nenori iškišti nosies. Kadangi mes čia gyvename visą vasarą, neatitrūkstame ir nuo miesto gyvenimo, kuris – vos už pusvalandžio kelio. Kinas, teatras, koncertas – būtinai tai aplankome, jei norisi kitokios gamtos nei čia aplinkui – keliaujame į šalia esantį Varnikų taką ar į Trakus pasiplaukioti vandens dviračiais, suvalgyti ledų.

Jei reikia, keliuosi trečią valandą ryto fotografuoti, bet dabar jau daugiau kitokio darbo dėl fotoalbumo „Neregėta Lietuva“ apie mūsų šalies pasiekimus – kuriame dizainą, rašome tekstus.

Nors ir vasara, su vaikais mokomės. Skaityti, rašyti, spręsti matematikos uždavinius – beveik kasdien kiekvienas turi užduočių pagal savo amžių. Štai ką tik Marija savaitę praleido Kauno klinikose – svajoja studijuoti mediciną, tad tikrino save, kaip reaguoja į operacijas, kraują, kito skausmą.

Mariau, visuomet taip pakiliai pasakojate apie šeimą, kad norisi klausti, ar jūs turite draugų, ar jų jums reikia?

Aišku, turiu. Štai neseniai švenčiau gimtadienį, tai susirinko apie 40 draugų – su kai kuriais jų kartu esame nuo pirmos klasės. Su kitais suvedė sportas, žygiai į kalnus, darbas reklamos agentūroje.

Ar turite galvoje tuos draugus, su kuriais šeštadienio vakarą pradedu ošti per barus? Šiuo žanru neužsiimu, nebent studentavimo laikais būdavo, kai buvau jaunas. Ir ugningas laikotarpis buvo – negimiau palaimintas ar popiežiaus palytėtas. Kai gimė pirmas vaikas, įvyko lūžis, pajutau, kad reikia baigti tas nesąmones. Juk rūkiau po kelis pakelius per dieną, jei balius, tai toks, kad rytą nieko nepameni.

Būdavo – susiimi savaitei, o paskui vėl viskas iš pradžių. Bet kokį penktą, šeštą kartą suvoki, kad tikrai gali pakeisti savo gyvenimo būdą. Vienus išgąsdina sveikata, o mane greičiausiai paveikė dukters gimimas. Jau nebegali būti tik pats sau fainas, yra padarėlis, kuriuo reikia rūpintis, rodyti pavyzdį. Jis naktį verkia, jam baisu, reikia pačiūčiuoti ant rankų – kaip tą darysi apspangęs. Dabar tikrai žinau, kad nereikia jokių guru ar Dalai Lamos palaiminimo, skambių frazių –žingsnis po žingsnio viską gali pasiekti pats. Štai kažkada maniau, kad įveikti garsiausias pasaulyje triatlono „Ironman“ varžybas – kažkas nesuvokiamo. Įveikiau.

Ko, be puikios atmosferos, jums reikia namuose?

„Žiedų“, – už tėvą juokdamiesi atsako vaikai.

Taip (juokiasi Marius) – kur reguliariai lankausi, ten yra sporto įrenginių. Žiedai, skersiniai yra čia, namuose Vilniuje, ir pas Brigitos tėvus. Jei kartais aplanko mintis apie naujo namo statymą, pirmiausia pagalvoju, kaip atrodytų sporto salė.

Man nesvarbu, iš kokio medžio stalas, – man svarbu, kad prie jo susėstų visa mūsų šeima, tėvai ir dar mano sesuo su taip pat keturiais vaikais. Turiu draugų, kurie mėgsta gaminti, tad jiems svarbu virtuvė ir prietaisai joje. Aš iš maisto kulto nedarau – svarbu, kad jis atliktų savo funkciją.

Kaipgi maistas nesvarbu – juk prieš kelerius metus tapote veganu ir net mėgstamų krabų Singapūre lankydamasis sugebėdavote atsisakyti?

Dabar esu veganas plius (kvatoja). Valgau viską – ir mėsą, žuvį, pieną, kiaušinius. Man niekada nepatiko žodis „veganas“ dėl ideologijos, tik mintis, kad mityboje turėtų dominuoti augalai. Šimtaprocentiniu veganu buvau trejus metus, bet nustojau, nes norėjau, kad mano artimiesiems būtų paprasčiau gyventi. Uošvienė ruošia mums pietus – ir nebesuka galvos dėl žentelio. Draugai Portugalijoje pakviečia į jūrų gėrybių restoraną – ir jų nebegluminu atsisakydamas. Žodžiu, šeimininkes išvadavau nuo įtampos – vaišins kotletais, suvalgysiu ir jų.

Brigita, o ko namuose reikia jums?

Vidinės ramybės. Ir visai nedaug reikia, kad ją pasiektum. Štai visi sveiki, kartu galime papusryčiauti, ramiai su Mariumi išgerti kavos ir pasišnekučiuoti, vaikai nesibara, gražiai vienas su kitu bendrauja – visa tai ir yra ramybė. 

Brigitos vasaros želė su uogomis

1 l kefyro

200 ml grietinėlės

1 citrinos sulčių

cukraus pagal skonį

20 g želatinos

mėgstamų uogų

Pusėje puodelio karšto vandens Brigita ištirpina želatiną. Kefyrą, grietinėlę, citrinos sultis, cukrų su želatina gerai išplaka.

Kiek negaila, beria aviečių, braškių, šilauogių, kai kada – ir chia sėklų.

Supylusi į indą, želę deda į šaldytuvą – geriausia ją ruošti iš vakaro. 

Grybai su daržovėmis

1 stiklinė bulguro kruopų

cukraus, druskos, sviesto

1 svogūnas

2–3 skiltelės česnako

1 morka

aliejaus kepti

apie ½ kg voveraičių (ar kitų mėgstamų grybų)

brokolių, žiedinių kopūstų

mėgstamų prieskonių

Valandą pamirkytas ar iš vakaro užpiltas vandeniu bulguro kruopas Brigita šiek tiek paverda, pagardina trupučiu cukraus, žiupsneliu druskos ir šaukšteliu sviesto.

Svogūną, česnakus ir morką susmulkina ir pakepina aliejuje. Kitoje keptuvėje pakepina nuplautas ir supjaustytas voveraites.

Brokolių ir žiedinių kopūstų žiedynus pagarina, bet kad liktų traškūs.

Pakepintas ir pagarintas daržoves, kruopas sudeda į grybus, įberia prieskonių pagal skonį – Brigita renkasi pipirus, kuminą, ciberžolę, krapus, petražoles, dar įberia, jei reikia druskos. Viską pakaitina keletą minučių, o išjungusi viryklę lukteli, kad patiekalas ramiai „atsidustų“ prieš keliaudamas į stalą.