Marius Povilas Elijas Martynenko: „Galime švęsti net tą patį savo pačių ir gyvenimo absurdą“

Žmonijos istorijoje pasitaikė ir priešingas atvejis – kai šventė atskleidė tuometės situacijos absurdiškumą. 1914 metais, Pirmojo pasaulinio karo metu, vienai nakčiai ir vienai dienai kariai nustojo kariauti. Tai nebuvo oficiali taika. Tai buvo Kalėdos. Britanijos ir Prancūzijos kareiviai – prieš Vokietijos kareivius. Jie visi padėjo ginklus ir trumpam susitiko niekieno žemėje. Vos prieš kelias valandas žudę vieni kitus, šie žmonės šoko, dainavo, keitėsi cigarais ir cigaretėmis, kalbėjo ir valgė. Tarsi būtų buvę draugai.

Šis atvejis man atskleidžia šventės reikšmę. Ne vien Kalėdų. Šventė yra šventas laikas, pakylėtas virš įprastinės kasdienybės. Švenčiamas laikas yra laisvas – jo nevaržo taisyklės, normos ar pareigos, kurios įprastos visu kitu laiku.

Iš esmės kiekvienas gimtadienis tėra skaičius, kiek ratų nuo savo gimimo asmuo apsuko aplink Saulę kartu su mūsų planeta. Bet šiam skaičiui suteikiame ypatingą reikšmę, įprasminame jį savaip. Mes pasirenkame tikėti, kad ši sukaktis yra ypatinga, reikšminga, svarbi. Arba ne.

Mes galime švęsti net tą patį savo pačių ir gyvenimo absurdą.

Regiu, kaip mano dviejų mėnesių sūnus pamažu pradeda į šypseną atsakyti šypsodamasis. Žvelgiu į jį ir suvokiu, kad kaip jis mokosi reakcijomis ir kitais ženklais atsakyti į mano elgesį, taip mes visi nuo mažens išmokstame ir švęsti. Atskirti ypatingąjį laiką nuo įprastinio. Susijungti į švenčiančią bendruomenę.

Mes visi suvokiame save kaip individus. Individuus, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „nedalus, nesidalijantis“. Per kai kuriuos spektaklius ar pasirodymus scenoje kartais išgyvenu vieną iš žmogiškųjų stebuklų. Vienu metu stebėję spektaklį, žmonės kuriuo nors akimirksniu visi kaip vienas pradeda kvatoti. Iš esmės tai paprasta. Bet suvokus, kad nesame avilys ir labai retai patiriame kolektyvinės sąmonės momentų, – stebėtina. Staiga visi su savo individualiomis sąmonėmis ir skirtingiausiomis reakcijomis į pasaulį – visi kaip vienas reaguoja identiškai. Manau, kad tai ir yra šventimas. Kai tampame dividuus – dalūs ir besidalijantys vienu pasauliu, vienu išgyvenimu.

Teatre ir per pasirodymus sukuriama žaidimo tikrovė ir jo dėsniai.

Šventė primena žaidimą. Ji savotiškai pakeičia formaliąją, įprastą tikrovę. Kaip ir žaidimas pasiūlo savąjį tikrovės variantą. Galime bet kada jo atsisakyti, bet įsigyvenę į jį aistringai ir kitoniškai patiriame save ir mus supantį pasaulį.  

Kai gyvenau vienuolyne, per atskirties dienas dažnai vaikščiodavau miškais. Sykį žiemą užtikau medžiotojų bokštelį. Įlipau į jį ir kurį laiką tiesiog džiaugiausi didžiule gamtos ramybe. Tada į proskyną atėjo elnias. Jis pradėjo bėgti per apsnigtą plotą, pašokdamas aukštyn, pasukdamas savo kūną ore, sustodamas, kad atgautų kvapą. Aplink buvo ir neapsnigtų plotų, bet regėjosi, kad jis džiaugiasi pačiu sniegu. Netrukus prie jo prisijungė antrasis. Atrodė, kad jie švenčia.

Plėšrieji banginiai, orkos, susitikę kitą ilgai nematytą banginį, atlieka savotišką susijungimo žaidimą – švenčia vėl išvydę ilgai nematytą tos pačios rūšies narį. Drambliai švenčia naujo drambliuko gimimą ar bandos nario išgelbėjimą. Jie net dalijasi dovanomis, iš džiaugsmo mosuoja ausimis. Vilkai, vėl susiėję į būrį, taip pat džiaugiasi vienas kito buvimu, švenčia savo bendrystę, vizgina uodegas. Daugelis šių gyvūnų būsenų yra mums pažįstamos. Juose pasikeičia raumenų tonusas, laikysena, išraiška, žvilgsniai, vokalizacijos ir išskiriami kvapai. Ir šis bendras kolektyvinis išgyvenimas gali būti vadinamas švente. Man gražiausi ir šventi žmonės atrodo, kai švenčia, kai žaidžia ar juokiasi.

Tos trumpos akimirkos, kai tampame dalūs, besidalijantys. Šventas laikas, esantis virš kasdienybės laukų, kitokiame lygmenyje. Švenčiamas laikas nebėra tiesiog chronologinė horizontali tiesė. Jis pasisuka, tampa vertikalus – praeities, dabarties ir ateities akimirkos telpa į vieną pilnatvę.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.