Marius Povilas Elijas Martynenko. Lytėjimas
Aš pradedu šio teksto juodraštį liesdamas popierių pirštais. Šis lytėjimas man malonus. Kai užsimerki, nebegirdi, nebeužuodi, nebejauti skonio – lieka tik lytėjimas. Staiga dingsta politika, ekonomika, mados pasaulis, aktualijos. Tik be galo tikras lytėjimas. Galbūt pačioje pradžioje buvo ne žodis ir net ne mintis, o tiesiog prisilietimas. Prieš Didįjį Sprogimą mes visi lietėmės. Visi tilpome į dalelę, begalę kartų mažesnę už atomą. Didysis Sprogimas įvyko. Dabar mes kur kas toliau vieni nuo kitų.
Kai mūsų lūpos susiliečia, man atrodo, kad bučiuoju žmogų, bet išties mūsų lūpas skiria vienas angstremas – šimtamilijonoji centimetro dalis. Tarytum išties paliesti būtų neįmanoma. Tačiau tas neįveikiamasis angstremas tampa nereikšmingas. Visos gyvos būtybės turi šią bendrybę – gebėjimą liesti. Ne visi gali užuosti, girdėti, matyti, skonėtis. Bet mes esame suvienyti lytėjimo.
Kol esame vaikai, liesti yra įprasta – mažieji liečia ir yra liečiami labai dažnai. Regis, kuo vyresnis žmogus darosi, tuo mažiau prisilietimų esti jo gyvenime. Šis pokytis įvyksta nepaisant to, kad mūsų alkis prisilietimams neslopsta. Lytėjimas yra reikšmingas. Įsivaizduokime, kad žvelgiame į žmonių gyvenimus tartum į filmus, tik be garso. Galėtume aiškiai pasakyti, kokie jų santykiai, matydami vien tai, kaip jie liečia vienas kitą. Prisilietimas yra pirmoji mūsų kalba. Bandau dažniau žvelgti į savo odą ne kaip į tai, kas skiria mane nuo pasaulio, o tai, kas mane su juo jungia. Oda nėra riba, ji – jungtis.
Renesanso natūralistai, kartodami įsitikinimą, perimtą iš Plinijaus ir Ovidijaus, teigė, kad mažas lokiukas gimsta tiesiog kaip gabalas mėsos, kurį į lokį suformuoja motinos liežuvis. Tai, be abejo, yra mitas, kuris išryškina motinos prisilietimo svarbą. Tačiau begalė nūdienos zoologinių ir psichologinių tyrimų įrodė, kad motinos ir vaiko kontaktas yra gyvybiškai svarbus. Jis ypač reikšmingas visiems fiziologiniams procesams, kurie palaiko organizmo gyvybę. Katė laižo kačiukus ne tam, kad juos nupraustų, – kur kas dažniau ji tai daro tam, kad stimuliuotų kūno sistemas. Be šio prisilietimo šansai kačiukams išgyventi yra kur kas mažesni. Daugelis tyrimų parodė, kad kūdikiai, kurie dėl įvairiausių priežasčių negavo pakankamai fizinio kontakto, lėčiau vystėsi. Jų psichika dažnai nukrypdavo nuo normos, intelektas būdavo prastesnis, imuninė sistema kur kas silpnesnė.
2014 metais buvo atliktas tyrimas, kurio dalyviai turėjo įvertinti jiems siūlomus produktus. Tyrėjai atrado, kad tie dalyviai, kuriuos prieš eksperimentą švelniai ir subtiliai paliesdavo (pavyzdžiui, petį, žastą ar plaštaką), kur kas palankiau vertino produktus nei tie, kurie liečiami nebuvo. Tais pačiais metais kitų mokslininkų atliktas tyrimas atskleidė, kad net ir trumpas fizinis kontaktas sergantiems depresija žmonėms padėdavo kiek palankiau vertinti savo būvį. Galiausiai buvo įrodyta, kad poros, kurios reguliariai patirdavo fizinį kontaktą, būdavo kur kas geresnės psichologinės būsenos. Tie partneriai dažniau patirdavo stipraus tarpusavio ryšio jausmą.
Šalia tavęs yra žmogus. Paliesk jį. Be jokio noro, be tikslo, be baimės. Paliesk vien dėl paties lietimo. Galų gale paliesk save, jei dar bijai ar jei visi nutolę. Užčiuopk save esant. Tu jauti odą, jos šilumą arba vėsą. Tu lieti ir tai yra labai tikra. Prisilietimas tikresnis už mintis, jis egzistavo kur kas ilgiau nei žodis. Jis neabejotinas. Gyvenime galėčiau suabejoti ir esu abejojęs viskuo, net savo psichika, bet ne prisilietimu. Dabar tiesiog paliesk savo odą. Mes visad liečiame turėdami tikslą, intenciją, ir man atrodo, kad oda labai pavargo nuo visų tų tikslų, intencijų, ketinimų... Dabar metas svarbesniems dalykams. Tiesiog prisiliesti.
Tai yra mažmožis, niekniekis, smulkmena. Bet jis tikras kaip mirtis, stiprus kaip gyvybė. Liečiant tiesiogiai patiri kito žmogaus buvimą. Betarpiškai. Be tarpų erdvėje ar laike. Tikiu, kad pradžioje buvo vien toks prisilietimas, o tik paskui – įvairiausios jo interpretacijos. Vienas prisilietimas pradėjo Didįjį Sprogimą. Vienas prisilietimas jį užbaigs. Tokia sprogstamoji galia slypi tavo pirštų pagalvėlėse.
Mano sūnus dar nemoka kalbėti ir vaikščioti. Bet jis jau geba liesti. Nusivelku marškinius ir priglaudžiu jo kūną prie savojo. Mudu ramūs, užtikrinti vienas kito buvimu. Mudu liečiame vienas kitą, ir man regis, kad tą akimirką negali būti jokios mirties.
Dabar tu žinai, kaip paliesti be reikšmės, be tikslo ir be baimės. Dabar žinai, kaip liesti, idant kiltų Didysis Sprogimas, dabar žinai, kaip liesti, kad nebūtų mirties. Dabar... liesk.