Marius Povilas Elijas Martynenko: „Stipriai kažkuo tikėdami, tampame neaprėpiami”
„Ką žmonės dirba?“ renginyje žinomi žmonės pasakoja savo karjeros istorijas: nuo nelengvų darbų paauglystėje iki ne visada patogių ar finansiškai logiškų pasirinkimų. Šį kartą apie tai – rašytojas Marius Povilas Elijas Martynenko.
Elijas Martynenko savo kalbą pradėjo nuo mokyklos.
„Dramos mokytoja man kažkada pasakė, kad žmogus geriausiai žino, kuo jis nori būti, kai jam būna šešeri. Grįžau namo ir mamos paklausiau, ko aš tuo momentu savo gyvenime norėjau. Ji atsakė, kad troškau būti pasakų veikėju. Žinoma, su karjera man tai nepadėjo“, – pasakojo E. Martynenko.
Po mokyklos Elijas ėmė studijuoti filosofiją. Tuo metu jauną vaikiną nuvylė akademinė aplinka. „Į universitetą susirinkdavo labai daug žmonių, kuriems tiesiog reikėjo diplomo. Kam? Nebuvo aišku.
Mane sutrikdė tai, kad visi buvo labai apatiški ir abejingi.
Dar gimnazijoje mes turėdavome pamokas, per kurias diskutuodavome apie meilę, tiesą, gėrį, grožį. Kai papuoliau į universitetą, pirmas dalykas, kurį pasakė lektorius, kad mes netapsime filosofais. Išstojau iš universiteto. Dirbau tris darbus, šėliojau ir galiausiai nusprendžiau nuvykti į vienuolyną, kuriame praleidau metus.“
Tikėjimas viena idėja jaunuoliui pasirodė labai svarbus. Gyvendamas su vienuoliais, kurie nuolatos dirba, jis suprato, kad kasdien gyvendami tuo, kuo tiki, žmonės pasidaro neaprėpiami. Elijui teko pabūvėti ne vienoje tikinčiųjų vietoje.
Sugrįžęs iš vienuolynų, Elijas dirbo baruose, paštininku. Vieną kartą su kitu paštininku išėjęs parūkyti, jis pasikalbėjo apie šalimais augantį mažą ąžuolą. Vyresnis vyras jam patarė nemėgstamą darbą mesti tuojau pat, nes jei nesiryš to padaryti dabar, sulauks kol tas medis išaugs ir pasens kartu su juo.
„Kol manęs dirbančio pašte nepažinojo apylinkės gyventojai, močiutės bijodavo įsileisti į namus, vėliau, jau kai susipažinome, prašydavo, jog nupirkčiau kefyro. Iš tiesų, tai ta veikla tada dar nebuvo įgrisusi, tačiau nuoširdžiai pamąsčiau, kad šis darbas perspektyvų neturi“, – kalbėjo Elijas.
Anot vaikino, nė vienas iš mūsų neturėtų ieškoti kelio, o iš naujo jį kurti. Bedirbdamas bare Elijas Martynenko sutiko merginą, kuri pasiūlė jam mokytis aktorystės meno.
„Prisimenu momentą, kai per pirmąjį spektaklį turėjau apsinuoginti. Mane apėmė toks stresas ir nerimas, atrodė, kad užklups panikos ataka. Nukritus paskutiniam drabužiui, aš pajutau laisvę“, – pasakojo M. P. E. Martynenko.
Visą M. P. E. Martynenko pasakojimą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše.