Marius Šmitas: „Į Lietuvą grįžtu tik pasikeisti aprangos“ (papildyta liepos 8 d.)
Vos keletas dienų Lietuvoje, ir jis vėl kelia sparnus. Lyg niekaip negalėtų nusėdėti vietoje. „Na, taip, aš klajoklis...“ – sutinka buvęs radijo ir televizijos laidų vedėjas, dabar jėgos aitvarų treneris Marius Šmitas (40), pastaruosius ketvertą metų migruojantis iš Lietuvos į Vietnamą, iš jo į Rodo salą ir atgal į Lietuvą, o tada – vėl į Vietnamą. Atrodo, lyg būtų paukštis, ieškantis saulės, gero oro ir vietos, kur tiesiog smagu būti.
Na, tai ko šįkart grįžai į Lietuvą?
Turiu sutvarkyti keletą buities reikalų, o tada pasiimu automobilį ir skrendu į Rodą. Kad būčiau visiškai laisvas, reikia automobilio. Sakai, sunki kelionė? Nieko baisaus! Prieš dvejus metus važiavau. Ik Atėnų, o tada – į keltą. Tikiuosi, graikai nestreikuos ir jis plauks.
Atrodo, Lietuva tau – tarpinė stotelė. Tarp Vietnamo, kur leidi žiemas, ir Rodo salos, kur leidi vasaras...
Fizine prasme – gal ir taip. Grįžtu, pakeičiu kovinę aprangą ir vėl išvažiuoju, bet širdyje krebžda. Ir kuo toliau, tuo labiau. Anksčiau to jausmo lyg ir nebūdavo, gal dėl to, kad atvažiuodavau, kai virš Lietuvos kabodavo cepelinų spalvos dangus, – čia ne aš taip pasakiau, čia viena mergina, bet man labai patiko. Šiais metais patekau į nuostabų laiką – stebėjausi ir aikčiojau, taip buvo gražu. Automobiliu grįžau iš Sankt Peterburgo, Piteryje medžiai dar tik krovė pumpurus, o Lietuvoje – 27 laipsniai šilumos, žalia. Kelias tuščias, asfaltas puikus, baltos linijos lygiai nubrėžtos, pasijutau lyg kompiuteriniame žaidime perėjęs į kitą lygį. Žemės laukas suartas, tą kvapą jau ir pamiršęs buvau...
Nori pasakyti, kad akys nuo vaizdų „lyg iš atviruko“ – baltų paplūdimių, palmių, žydros jūros – irgi pavargsta?
Nuo visko pavargsta, jei pernelyg įsitrauki. Lietuvos kaime šiais metais aptikau žiedais apsipylusį alyvų krūmą, kvėpavau kvėpavau... Bet nuo jo irgi pavargčiau, jei kasdien... Dabar aš taip gyvenu: rudenį – Azija, vasarą – Rodas. Manęs klausia: kada nusiraminsi? Aš juokiuosi: Vilniuje jūs turite butą, už Vilniaus – sodą, o dar toliau – sodybą. Ir aš taip pat. Tik mastelis kitas!
Vadinasi, svetimoje šalyje irgi galima susikurti gyvenimą, kokio nori?
Nieko nėra neįmanomo! Pamenu pirmuosius metus Vietname – dairiausi išsižiojęs. Kosmosas, didžiulis skirtumas! Vietnamiečiai itin skiriasi nuo kitų Azijos šalių gyventojų, o ką jau kalbėti – nuo europiečių. Nėra ko slėpti, kai kas erzina ir nervina iki šiol. Nes yra tiesiog kitaip. Azija mane traukia, be galo įdomi, daug vietų apvažiavau, daug ką pamačiau. Bet Lietuvoje lygiai taip pat yra į ką pažiūrėti. Senuoju žemaičių plentu važiavau pro Ariogalą, Raseinius, Kražius pasiekiau – irgi kitaip, irgi – kosmosas.
Vietname šį sezoną turėjai išsinuomojęs puikų namą ant kalvos. Pasilikai jį ir kitam sezonui?
Kol kas ir namą pasilikau, ir du motorolerius. Katino nespėjau paskiepyti, draugai pažadėjo pasaugoti. Gal ir gerai, kad jo nesivežiau, pernelyg didelis stresas būtų Kątumiaumiau. Toks jo vardas (juokiasi). Vietname liko mano dalis, kitaip nė būti negali. Savęs dar išvis niekur nesu padėjęs – čia būsiu ar čia. Ten gyvensiu, ar ten... Kur esu, ten – mano namai. Stengiuosi neapsikrauti daiktais, įsipareigojimais, viskuo, kas laikytų vienoje vietoje.
Viena dalis yra ir Sankt Peterburge, iš kur kilusi tavo draugė?
Galbūt... Nors iš tiesų – visos mano dalys yra su manimi. Ir aš grįžtu tik į tas vietas, į kurias noriu grįžti.
Dabar – į Rodo salą Graikijoje?
Nes šiais metais čia įkūrėme lietuvišką kaitininkų bazę „Wave House“. Viskas bus kitaip nei tada, kai dirbau su lenkais. Turėsime viską, ko reikia kaitininkų mokyklai ir ekstremalioms atostogoms. Nuostabi vieta, kur susiduria dvi jūros – Viduržemio ir Egėjo. Negilu, švarus vanduo, geras vėjas – mums daugiau nieko ir netrūksta.
Štai tokiose vietose ir susiburia kaitininkų bendruomenės?
Į Rodą sezono įkarštyje jų atvažiuoja tiek, kad kaito nėra kur pasidėti! Skirtingi žmonės, patys įvairiausi. Anksčiau Lietuvą vadindavo manekenių kraštu, dabar čia kiekvienas bičas ant kaito stojasi. Visokių, žinoma, būna. Kai kurie įrangą per savaitgalį vos vieną kartą išsipakuoja, o kai kurie tik pjauna ir pjauna.
Trenerių bendruomenės ypatingos, žmonės draugiški, visi verda viename katile. Ir konkurencijos, atrodo, nejauti. Kad ir Vietname Mui Ne miestukas – nedidelis, visi renkasi tose pačiose vietose. Ir jis, ir Rodas man – lyg namai. Žinau, kur valgyti, kur pirkti žuvų, kur daržovių, kur jūrų gėrybes bobutės paplūdimiuose skaniausias kepa, kur diedukas mėsą geriausiai gamina...
Klausyk, o tu nepasiilgsti radijo?
Žodis „pasiilgsti“ turi kažkokį keistą prieskonį: na, paverk dabar! Neverksiu, bet pasiilgstu daugybės dalykų, ko yra buvę. Tai – natūralus jausmas, sentimentai. Neslėpsiu: turėjau pasiūlymą Vietname kurti paplūdimio radijo stotį. Gali būti, kad taip ir atsitiks ateinantį sezoną.
Vadinasi, žiemą vėl išlėksi? Gal bent moteris tave galėtų išlaikyti vienoje vietoje?
O kas, jei antroji pusė klajoja lygiai taip pat?
Tavo draugė į Rodą išvažiuoja kartu?
Taip. Bet apie savo asmeninį gyvenimą kalbėti nesu linkęs.
Tada – praktinis klausimas: į kiek lagaminų telpa tavo daiktai?
O kam daiktai? Ir kiek žmogui jų reikia? Gal mieste, kai nori pasirodyti prieš draugus ir pažįstamus... Kai gyveni paplūdimiuose, daiktai įgauna kitą prasmę ir vertę. Kiekvieną kartą atskridęs į Vietnamą suvokiu, kad ir vėl prisidėjau per daug. Atrodo, mažas maišelis, o vis tiek – per daug. Jei ko prireikia, juk nusiperki.
Pavydi pats sau?
Nepavydžiu, esu dėkingas sau, kad ryžausi. Manęs dažnai klausia, kaip nusprendžiau pakeisti gyvenimą. Atsakymas paprastas: niekas kitas to už tave nepadarys. Pamenu žiauriausius dalykus, kurie vyko. Atrodydavo, mesiu, bet, na, ne šiandien, gal rytoj, poryt. O „poryt“ tęsiasi amžinai, jei nejudini. Matrica traukia atgal – taip jau yra. Vos pradedi spręsti, tau pasiūlo geresnį darbą, didesnį atlyginimą. Tai vis gundymai. Jei mistifikuotum, sakytum, šėtonas šitaip nori sulaikyti kasdienybės pragare. Esame pratę gyventi negalvodami, o jei nori ką nors keisti, tas kliūtis ir gundymus reikia pastebėti.
Kas rudenį po Rodo?
Šiais metais man reikia anksti į Aziją. Turiu planų. Kalbėti apie juos nenoriu, neprašyk, esu prietaringas. Kai padarysiu, papasakosiu.