Markas Palubenka: „Nesvarbu, ką groji, svarbu – koks tavo požiūris“
Vienu originaliausių iš jaunųjų Lietuvos atlikėjų laikomas Markas Palubenka taps vienu iš birželio 30-ąją Karpiškių kaime, Varėnos rajone, vyksiančio nuotaikingo „Blusų festivalio“ dalyvių. Artėjant šiam renginiui muzikos kūrėjas paatviravo apie savo įkvėpimo šaltinius ir vasaros planus.
– Ar pradėjęs solinę karjerą tikėjaisi sėkmės, ar galvojai – kaip bus, taip? Ar buvo abejonių dėl to, ar patiksi publikai?
– Nieko negalvojau ir nieko per daug nesitikėjau. Tik svarsčiau, kaip pateikti dalykus, kad jie, visų pirma, patiktų man pačiam. Svarbiausia – turėti tam tikrą koncepciją. Nors neskubėčiau paaiškinti, kokia ji tiksliai yra, kodėl albume 10 dainų, kodėl būtent toks viršelis. Man tiesiog patinka viską įrėminti, pavaizduoti tam tikrais simboliais. Tai yra mano interpretacija. Daug yra visko sukurta, iš to reikia semtis idėjų. Iš idėjų idėjoms. Kaip „business to business“, taip ir „ideas for ideas“ – užpatentuoti reikės šitą (juokiasi).
– Iš kur semiesi to įkvėpimo idėjoms? Kokios muzikos pats klausaisi? Kokie muzikantai padarė/daro didžiausią įtaką tavo muzikai?
– Įtaka – pačių įvairiausių atlikėjų: indie, elektroninės, folk, džiazo, roko, klasikinės muzikos. Įkvėpimas – būtent iš tos muzikos, tų kūrėjų. Konkrečių atlikėjų nelabai noriu sakyti, nes nemėgstu palyginimų. Norėtųsi, kad nauja muzika būtų kažkaip kitaip įvardijama, o ne per palyginimus. Žinoma, tu pasiėmei gitarą, nes kažkur kažką girdėjai, nes tau kažkas patiko, paskui mokeisi irgi iš kažko, – tai natūralu. Bet man norėtųsi, kad palyginimų būtų kuo mažiau.
– Tai, ką dabar groji, labai skiriasi nuo to, ką grojai seniau. Kaip išsiskyrė jūsų keliai su roko grupe „Grim City“ ir kaip pradėjai daryti tai, ką darai šiandien?
– Juk svarbiausia, kad muzika gerai skambėtų ir visai nesvarbu, koks tai stilius. Ar tai rokas, ar ne rokas. Ir išvis, kas yra rokas? Kai kas ir dabartinę mano muziką roku pavadina. Manau, kad nėra jokio skirtumo, ką groji, svarbiausia, koks esi muzikantas, koks tavo tikslas, ką jauti ir kaip kuri. Su „Grim City“ išsiskyrėm, nes kiti grupės nariai buvo labai užsiėmę kitais darbais ir mokslais, o aš, kaip visada, turėjau šimtus idėjų ir jas norėjosi įgyvendinti. Kad ir dabar su komanda turime pristabdyti darbus, nes visų idėjų įgyvendinti nepavyksta. Tikrai labai daug norisi, bet tenka kovoti su savo maksimalizmu.
– Kur mokeisi muzikos? Kas pastebėjo, kad turi talentą?
– Moksleivių rūmuose mokiausi groti gitara, grojau „Metallica“, Ericą Claptoną... Mama nuvedė, nes norėjo, kad būčiau populiarus ir gročiau prie laužo, kad mergaitės mylėtų (juokiasi). Po dvejų metų jau nebeturėjau ko dar išmokti, bet iš esmės man labai patiko, o mokytojas buvo tikrai idealus žmogus. Ten ir atėjo visas suvokimas, orientacija, kas yra ta muzika. O šiaip, vėliau aš pats, arba tiksliau mes su draugu pastebėjom, kad galim ir kad reikia daryti kažką daugiau.
– Pirmojo tavo išleisto mini albumo pavadinimas – „Love, jazz and the devil“, o pirmasis pilnas albumas – „No fun in 101“. Gal galėtum paaiškinti, kodėl tokie pavadinimai? Ką jie tau reiškia?
– Pirmasis kilo iš Juozo Grušo to paties pavadinimo dramos. Ji, žinoma, pavadinta lietuviškai, aš tiesiog išverčiau į anglų kalbą. O antrasis – tiesiog žodžių žaismas. „101“ atsirado iš George‘o Orwello knygos „1984“ – joje buvo 101 kambarys. Apskritai, labai vaizdingas šis skaičius.
– Taigi mėgsti ne tik muziką, bet ir knygas, teatrą?
– Skaityti mėgstu, bet kai niekas neverčia, sunku prisiversti pačiam. Čia kaip ir muzikoj: turi favoritus, visus jų kūrinius su malonumu perklausai ar perskaitai, bet nejauti poreikio nuolat kažką skaityti. O teatras... Priklausau mėgėjų teatrui „T prie M“, vaidinau dviejuose jo spektakliuose. Viskas mėgėjišku principu, bet surinkti tikrai labai idomūs ir įvairūs žmonės. Šiemet statėme spektaklį apie narkomanus, rodėm Vilniuje, „Lofte“. Tikrai labai įdomus projektas, viskas puikiai išėjo. Vaidinti man patinka, tik paskutiniu metu gal laiko ar noro pritrūksta.
– Kuris vaidmuo tau buvo svarbiausias, labiausiai įstrigo?
– Prieš spektaklį apie narkomaniją vaidinau išprotėjusį kunigą sektantą, kuris savo parapijiečius koneveikė ir visaip „suko“ jiems smegenis, o galiausiai išprievartavo merginą. Labai įdomi istorija. Vaidindami visuomet stengiamės klausytis patarimų – režisierės ir kitų žmonių, bet yra ir daug laisvės, viskas vyksta etiudų pagrindu. Šitas kunigo vaidmuo mėgėjų teatro festivalyje buvo nominuotas kaip geriausias antraplanis vaidmuo. Tai buvo staigmena ir truputį juokinga, nes kai tu mėgėjas, vaidindamas galvoji apie kitus dalykus. Bet malonu, kai įvertina.
– Grįžkime prie muzikos. Labai daug ženklų rodo, kad Lietuvos muzikos padangėje – pavasaris. Tiek daug naujų muzikantų, kurie yra tikrai kokybiški ir originalūs. Ar tu sutiktum su tuo?
– Taip, visiškai. O svarbiausia, kad visi labai geranoriški bendrauti, bendradarbiauti, susipažinti, priimti vieni kitus. Ir visai nesvarbu, ką tu groji, svarbu – koks tavo požiūris. O nuo požiūrio paskui viskas ir susidėlioja: ir kokybė, ir profesionalumas, ir vizijos.
– Kokie tavo šios vasaros planai?
Daug koncertų prie jūros, „Positivus“ festivalis Latvijoje, Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas, festivalis „Karklė“, vienas artimiausių – „Blusų festivalis“ birželio 30-ąją.
– Turbūt sulauki daug kvietimų: kaip renkiesi, į kokius renginius vykti?
– Kvietimų nemažai, stengiuosi dalyvauti kuo įvairesniuose festivaliuose. Laimei, visa tai pavyksta padaryti. Pasirenkame pagal konceptualumą, pagal tai, kokia yra muzika, kaip ji pasitarnaus pačiam renginiui ir kaip dalyvavimas pasitarnaus mano veiklai. Aišku, kai dar pati pradžia, man norisi kuo daugiau ir kuo įvairiau viską daryti, daug aprėpti.
– Kuo tau yra artimos „Blusų festivalio“ idėjos?
– Man labai patinka sendaikčiai! O turint minty, kad festivalyje bus daug muzikos, jis tampa labai įdomus.
– Šis renginys propaguoja ekologišką, žalią gyvenimo būdą. Ar ir pats stengiesi taip gyventi?
– Deja, šiukšlių nerūšiuoju, nes nėra prie namų specialių šiukšlių dėžių. Bet stengiuosi bent menkais būdais gyventi ekologiškai – važinėti dviračiu ir vaikščioti pėsčiomis.
– Ką darytum, jei vieną rytą pabudęs suprastum, kad Markas Palubenka niekam nebepatinka? Ar bandytum kažką keisti, kad patiktum žmonėms?
– Na, jei nuo pat pradžių nori kažkam patikti, tai ir darai. O toks variantas, kad pradžioj nebandai įtikti kitiems, o paskui pradedi tai daryti, na, nemanau, kad taip būna ar bent jau nelabai žinau tokių atvejų. Bet tai nuo asmenybės priklauso. Aš neįsivaizduoju, kad galėčiau dalyvauti „duetuose“ arba šokti vardan to, kad patikčiau, kad būčiau populiarus. Fotosesijos, viešumas – to kažkiek reikia, bet tai neturi tapti aukščiau už muziką. O jeigu visiems mano muzika nepatiks... Čia tas pats, kas galvoti, kad bet kurią akimirką tave gali partrenkti mašina ar koks potvynis užlies Lietuvą ir išgyvens tik nedaugelis (juokiasi).