Markas Palubenka: „Reikia būti šiek tiek nenormaliam“

Metų proveržiu ir Metų alternatyvos atlikėju pripažintam Markui susirgti žvaigždžių liga, rodos, kol kas tikrai negresia, o ir pats į staiga plūstelėjusią populiarumo bangą žiūri atsargiai: „Dėmesio reikia tiek, kad neišpuiktum. Jei bus per daug ir šalia nebus žmonių, kurie paplekšnos tau per veidą, gali baigtis prastai...“

Mažiau nei prieš porą metų debiutavai Gatvės muzikos dienoje, o šiandien apšildai pasaulinę žvaigždę Katie Melua ir dainuoji M.A.M.A. scenoje. Proveržio tikrai būta staigaus ir greito. 

Man pačiam M.A.M.A. statulėlė už debiutą – galutinis to „proveržio“ akcentas, įtvirtinimas. Tikrasis proveržis prasidėjo dar tada, kai grojau požemiuose su grupe „Grim City“, ir vėliau – kai nusprendžiau groti vienas, kai pajutau, kad vienas galiu padaryti daugiau, nei padarome keturiese, kad galiu groti ne tik Vilniaus baruose ar klubuose.  Viskas prasidėjo nuo 2011-ųjų Gatvės muzikos dienos, kurioje pagroti mane pakvietė indie ir alternatyvųjį roką propaguojantys draugai. Grojau palapinėje prie Bernardinų bažnyčios ir tai buvo pirmasis mano, kaip atlikėjo, koncertas. O kelios dienos prieš tai feisbuke sukūriau savo, kaip atlikėjo, profilį. 

Pirmą kartą tave pamačiau pernai per alternatyviajai muzikai skirtą T.Ė.T.Ė. apdovanojimų ceremoniją, kur buvai apdovanotas kaip metų debiutantas. Nuo to „diskinio pjūklo“ viskas ir prasidėjo?

Gyvenime daug kas prasideda nuo tėtės, dėl daug ko jis būna kaltas (juokiasi)... Nebūtų buvę T.Ė.T.Ė. apdovanojimų, nebūtų buvę ir M.A.M.A. – tai faktas... Pernai apdovanojimo nesitikėjau. Kitaip nei šiemet, kai dar skelbiant nominaciją viena koja jau norėjau žengti į sceną. M.A.M.A. tarsi atkartojo pernykščius įvykius, tik pavadinimas kitas ir statulėlių dvigubai daugiau. O ir pats dabar jaučiuosi tvirtai žinantis, ko noriu, ir galintis garsiai pareikšti: aš augu. 

Grupės „Rasabasa“ gitaristas Snorre Bergerudas buvo tas, kuris padėjo žengti pirmuosius žingsnius?

Viename interviu perskaičiau, kad Snorre – diplomuotas prodiuseris. Dabar iš patirties galiu pasakyti, kaip vis dėlto paprasta net ir svetimam žmogui atskleisti savo norus, o tada buvau juokingai drovus. Pusę dienos sėdėjau prie kompiuterio, kol parašiau Snorre, – rasti internete jo elektroninio pašto adresą buvo kur kas lengviau (šypsosi).  Surašiau viską, kas, mano galva, turėtų būti įdomu prodiuseriui apie atlikėją. Snorre taip pat buvo pradedantysis, ir tai buvo mano koziris – situacija neatrodė beviltiška (šypsosi). Kita vertus, sulaukti atsako nelabai tikėjausi, bet prieš Kalėdas ar iškart po jų gavau norvegiškai subtilią žinutę: „Šiuo metu esu Norvegijoje, bet atvažiavęs į Lietuvą mielai susitikčiau.“ Susitikome ir viskas žaibiškai įsisuko: atsirado dar daugiau dainų, įrašėme albumą „No Fun In 101“.

Į muzikos pasaulį įsiveržei kaip viesulas. Gera vadyba, tinkama reklama – irgi svarbu? 

Nieko specialiai neieškojau, žmonės, su kuriais dirbu, patys mane susirado, siūlėsi. Vadybininkas Anatolijus iki pažinties su manimi buvo melomanas, su vadyba neturėjo nieko bendro, bet jis man parašė, pasiūlė kartu dirbti. Ir parašė ne todėl, kad mano nuotrauką būtų pamatęs kokiame nors žurnale ar būčiau nuogas perbėgęs per Gedimino prospektą, o dėl to, kad jau buvo girdėjęs mano kūrinių. Net neabejoju, kad žmonės, išvydę mane „Žalgirio“ arenos scenoje, puolė vieni kitų klausinėti, kas aš, o man visai smagu, kad jie nepažįsta manęs iš veido. Man daug svarbiau, kad žmonės pažintų mano muziką, išgirstų albumą, kurio pirmasis simbolinis tiražas – 500 kopijų – jau parduotas.  Nepulsiu ginčytis: reklama – svarbi atlikėjo gyvenimo dalis, todėl susitinku su žmonėmis, pasakoju apie save, muziką, jei reikia, galiu ir nusifotografuoti, bet tai darau, tik jei pasiūlo – pats niekada nesiprašau.

O jei vis dėlto pasiūlytų nuogam Gedimino prospektu pereiti?..

Jei tai turėtų mintį, prasmę, meninę vertę – kodėl gi ne? Projektui „Tabami goes Jim Morrison“ nusifotografavau su prasegtais marškiniais, paskui – apskritai be jų, ir man tai buvo didelis iššūkis. Kuo jau kuo, bet kūnu tikrai nesididžiuoju, netgi atvirkščiai – kompleksuoju dėl jo.  Vilniaus universitete baigiau vadybą ir verslo administravimą, tad šiek tiek esu ir verslininkas (šypsosi). Muzika (kad ir kaip manęs nekęstų už tai, ką pasakysiu) nėra vien menas, ji – dar vienas produktas, kurį stengiuosi parduoti.  Vienintelis svarbus dalykas – neperžengti per save, laikytis ribų, normų, nuostatų. Rodyti tikrąjį savo veidą ir vidų. Tai ir yra mano verslas.  

Sekasi iš jo gyventi?

Ech, kaip dabar norėčiau atsakyti – „be komentarų“ (juokiasi)... Jei atvirai, kol kas turiu imtis ir kitokios veiklos, kad jausčiausi ramus. Bet esu optimistas, tikiu, kad viskas bus gerai. 

Puikiai išmanai verslo taisykles, jei reikia, jas pritaikai ir muzikoje. Renkantis, ką veikti, kas nors kartojo, kad muzika – ne profesija? 

Iš jaudulio per apdovanojimų ceremoniją pamiršau pasakyti „ačiū“ mamai, tėčiui, sesei – esu dėkingas jiems už palaikymą. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, būtent mama mane nuvedė į gitaros pamokas, o kuo geriau matė, kad muzika man tampa svarbi, tuo labiau stengėsi mane „išgelbėti“ (juokiasi). Pati yra baigusi ekonomiką, tad nieko keisto, kad atėjus laikui ir aš ją pasirinkau. Artimiausi žmonės visada nori tik gero, tėvams rūpi, kad vaikai turėtų ko pavalgyti ir po kojomis jaustų bent kokį pagrindą, o juk tenka pripažinti, jog gyvename visuomenėje, kurioje vis dar tvyro supratimas: „Esi muzikantas? Gerai, bet aš klausiu, koks tavo darbas?“ 

Pirmus dvejus metus studijuoti buvo labai neįdomu, paskui, kai pasirinkau specializaciją ir susiradau darbą, pasidarė šiek tiek įdomiau, tačiau paskutinį pusmetį buvo labai sunku. Pradėjau solinę karjerą, po pusmečio išvažiavau su Alina Orlova į turą po Rusiją ir tikrai maniau, kad nesugebėsiu baigti studijų. Net buvo koktu nuo minties apie mokslus, ieškojau įvairiausių būdų, kaip jų išvengti, bet kai paskutiniame kurse pradėjo grėsti trys ar keturios skolos, bičiulis draugiškai patarė: susiimk. Ir aš susiėmiau.

Esi užsispyręs?

Ne, mane nuolat reikia spardyti (juokiasi). Turiu daug idėjų, žinau, kaip jas įgyvendinti, bet dažnai pasiekiu tašką, kai norisi viską mesti. Džiaugiuosi, kad šalia yra žmonių, kurie kartkartėmis mane draugiškai paspardo. 

Ir galbūt už tave planus, kaip išpopuliarėti, kuria ne tik Lietuvoje?

Manau, kiekviena šalis turi savų markų palubenkų ir dar daugybę kitokių vardų. Kalbant verslo kalba – tai ir yra šio verslo Bermudų trikampis ar juodoji skylė, kai nebeaišku, kur link eiti. Tad kartais geriau nekreipti dėmesio į verslo dėsnius ir tiesiog kurti, elgtis taip, kaip sako jausmai. 

Pavardė išduoda, kad nesi lietuvis... 

Labai juokinga: pagal tautybę esu lenkas, nors abu mano tėvai gimė Baltarusijoje, gyvename Lietuvoje, aš beveik nemoku lenkiškai ir kalbu švaria lietuvių kalba. Beje, daug kas mano, kad mano vardas ir pavardė – išgalvoti. Žmonėms turbūt neįprasta, kai atlikėjas nesusigalvoja jokio sceninio pseudonimo. O aš taip pasielgiau tyčia, juolab kad pavardė skamba kiek keistai ir egzotiškai, o svarbiausia – joje nėra raidžių su nosinėmis ir paukšteliais (kvatojasi).

Kad ir kaip viskas būtų paprasta, yra vienas nepaprastas dalykas: labai droviuosi merginoms sakyti, kad jos gražios, puikios.

Žinau, kad esi išbandęs jėgas teatro scenoje. Gana neįprastas derinys: verslininkas, muzikantas ir dar aktorius... 

Labai norėčiau būti aktoriumi. Vaidinau mėgėjų teatre buvusioje savo mokykloje – Gabijos gimnazijoje, tačiau dabar šią veiklą pristabdžiau. Pernai man buvo lūžio metai, ir vienas tų lūžių – gimusi meilė kinui. Pamėgau žiūrėti filmus, nors anksčiau tai atrodė gana nuobodus užsiėmimas. Dabar apie „Amerikos grožybes“ kalbu vos pasitaikius progai, o aktorius Kevinas Spacey tapo dievu. Kinas man apsuko galvą: užsimaniau būti aktoriumi, pradėjau staipytis, maivytis, vaidinti namuose. O rugsėjį nei iš šio, nei iš to sulaukiau vienos lietuvių režisierės pasiūlymo dalyvauti bandomajame filmavime Paryžiuje. Kol kas viskas – procese, bet labai tikiuosi, kad tai ir taps mano debiutu kine. 

Klausantis tavęs atrodo, kad tau viskas pavyksta taip paprastai, taip lengvai – net pavydu...

Žmogui tereikia norėti žinoti, ko norėti, – tada viskas būna labai paprasta... Reikia būti išprotėjusiam, kartais – kvailam, naiviam ir leisti savo psichologinei, moralinei esybei lietis. Žinoma, atsiras tokių, kurie nepriims to srauto, bet bus ir tokių, kuriems patiks.  Nenoriu kalbėti šablonais „reikia tikėti“, „būtina svajoti“... Man atrodo, tiesiog reikia būti šiek tiek nenormaliam: sakyti tai, ką nori, bendrauti, kalbėti. Turime tiek daug kompleksų, suvaržymų, nuolat galvojame, kaip atrodome, kuo kvepiame, bet gal reikėtų tai pamiršti? Juk taip paprasta pasakyti „Aš tave myliu“ ar „Noriu su tavimi įrašyti šią dainą“.

O merginai prisipažinti, kad myli, irgi lengva?

Štai mane ir pagavai! Teks sau paprieštarauti... Kad ir kaip viskas būtų paprasta, yra vienas nepaprastas dalykas: labai droviuosi merginoms sakyti, kad jos gražios, puikios. Net tau apie tai pasakodamas raudonuoju (parausta)!

Bet gal vienai jau pasakei?

Tikrai dar ne! Bet galbūt ateis diena, kai nebus taip drovu pasakyti...