Markas Palubenka taps tėčiu: situacija neįprasta, nes mylimoji yra Baltarusijoje, o jis – Lietuvoje

Markai, kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po to, kai kuriam laikui atsiribojote nuo muzikinės karjeros?

Nuo to laiko, kai prieš keletą metų savo muzikanto karjeroje padariau pauzę, įvyko be galo daug dalykų. Atsitraukiau nuo viešos solinės veiklos ir, tarsi numatydamas ateitį, realizavau save vadybos srityje. Pastaraisiais metais užsiėmiau skirtingais, gan paprastais dalykais. Žinoma, patyliukais ir toliau kūriau muziką, vienu metu darbavausi radijuje. Teko skirtingais frontais suktis. Nuo viešumo atsiribojau, nes pakilimų metu yra šviesiosios pusės ir tamsiosios. Negerumų bei išbandymų gerai tavęs nepažįstantys žmonės juk nemato. Visą laiką norėjau, kaip tikriausiai ir daugelis, išnaudoti visas galimybes, užkariauti pasaulį. Ilgainiui nematomi šou pasaulio užkulsiai įpareigojo mane atidžiau peržvelgti, link kur norėčiau judėti. Supratau, kad reikia save išbandyti ne tik muzikoje. Tuomet jaučiau, kad atėjo tam metas.

Jums teko pabuvoti ir Filipinuose, ką ten veikėte?

2019 metais man labai nuskilo – sulaukiau kvietimo dirbti Azijoje, Filipinuose, skambučių ir informacijos įmonėje. Svečiuose kraštuose praleidau beveik aštuonis mėnesius. Grįžau į Lietuvą ir prasidėjo pandemija. Negalėčiau nesutikti, jog šiuo atveju, pasirinkęs prieš keletą metų save realizuoti kitoje sferoje, neišlošiau. Padėjo man ta vadybininko specialybė užbėgti įvykiams už akių.

Grįžęs iš Filipinų iki šiol aš niekur neįsidarbinau, bet priklausau užimtumo tarnybai, gavau stipendijas, pašalpas, viskas vyko pagal dabartines realijas. Nenoriu būti pririštas prie gyvenamosios vietos, o ir savęs susieti su viena įmone nesistengiu. Galbūt todėl, kad noriu jaustis laisviau. Tiesa, sausio gale savo muzikos gerbėjams padovanojau ir naują albumą „Mute“, kuris gimė mano ieškojimų ir viso pasaulio sąstingio metu. Dabar galiu pasidalyti ne tik naujausiu darbu, bet ir mane įkvėpusiu grojaraščiu. Savo muziką nuo 2017 m. kuriu APOLA slapyvardžiu. Tai mano atskiras, į akustinę muziką orientuotas projektas.

APOLA – „Bright Deligth“:

Asmeninis gyvenimas taip pat įgavo naujų spalvų. Su mylimąja Jelena greit tapsite tėvais. Kaip susipažinote?

Su Jelena pirmą kartą pasimatėme dar 2018 metų pabaigoje, Vilniuje. Kartu dirbome skambučių centre. Ji pirmoji mane užkalbino ir parodė dėmesį. Labai sužavėjo toji drąsa. Juk dažnai visi įpratę, kad vaikinai paneles kalbina. Bendros pertraukėlės metu Jelena priėjo prie manęs su pretekstu kažko paklausti apie kūrybą. Man buvo neįprasta, bet be galo smagu. Dabar pajuokaujame, jog mūsų pažintį tuomet įkvėpė kūrybiniai tikslai. Jelena – taip pat susijusi su muzika, kilusi iš Baltarusijos, mačiusi nemažai pasaulio. Iki šiol ji – vienos muzikos grupės Baltarusijoje vadybininkė. Ji – gan uždaras, nedaugžodžiaujantis žmogus. Jelenai nereikia daug kalbėti, kad pasakytų esmę, ši savybė iki šiol man labai patinka.

Kaip atrodė pirmasis pasimatymas?

Na, dirbant toje pačioje kompanijoje nereikėjo daug stengtis, jog susitiktume. Vis atsirasdavo progų. Pamenu, kartą Jelena net buvo palikusi šokolado prie mano stalo it slaptą dovanėlę. Ėmėme daugiau bendrauti ir kartą nusprendėme po darbo susitikti. Pirmasis pasimatymas vyko Islandijos gatvėje esančiame „Piano Man“ bare. Ilgai kalbėjomės, juokėmės, smagiai leidome laiką. Kaip dabar pamenu, kai į centre esančią vietą iš mūsų darbo vykome autobusu. Man paskambino iš biuro ir pasiteiravo, kur aš. Pasirodo, darbotvarkėje buvo padaryti pakeitimai ir sumaišiau dienas. O mane buvo tokia atgaiva apėmusi, kad nuo visko tądien pabėgau. Žinoma, į biurą tuomet negrįžau...

Nuo to laiko ir nebesiskyrėte?

Jau pirmojo vakaro metu jautėme sinergiją, tačiau viduje meilė akimirksniu tikrai negimė. Buvau paskendęs ir galvą prikimšęs kitų idėjų. Po kelių savaičių Jelena pranešė, kad išeina iš darbo ir priėmė naują pasiūlymą Lenkijoje.

Na, daug emocijų tąkart aš ir vėl nepajutau, bet sugalvojome su dar keliais žmonėmis Jelenai surengti atsisveikinimo vakarėlį. Nuvažiavome pas mano draugus, laiką leidome keturiese. Aš grojau savo dainas, turėjau mini auditoriją. Kitą dieną su Jelena atsisveikinome ir mūsų istorija lyg ir nutrūko.

Kaip kokioje knygoje ar romantiškoje istorijoje – turėjome ne vieną išbandymą. Netrukus gavau darbo pasiūlymą Filipinuose. Taigi, aš išvykau į Filipinus, ji – į Lenkiją. Filipinuose buvo smagu, tačiau darbo išsaugoti man nepavyko, išsiskyrė interesai ir iš 30 laipsnių temperatūros grįžau į šaltą Europą. Kaip dabar pamenu save stovint Frankfurto oro uoste vien su kostiumu ir laukiant kelionės į Lietuvą. Sugrįžęs namo jau jaučiausi susivokęs, kas esu ir susigaudęs tarp savo emocijų. Suvešėjau kaip žmogus, viskas ėmė klostytis puikiai.

Kaip santykiams nutrūkus suradote vienas kitą iš naujo?

Kai 2019 metais Baltarusijoje vadovu vėl buvo išrinktas A.Lukašenka, ten prasidėjo neramumai. Aš susisiekiau su Jelena ir pasiteiravau, kaip jai sekasi. Tuo metu Jelena buvo gimtinėje. Labai retai, tačiau bendravome ir visą tą laiką, kuomet buvome toli vienas nuo kito. Paskambinau per „Messenger‘į“ bei pasiūliau atvykti į Vilnių. Atrodė, kad situacija Baltarusijoje tik aštrės. Jos atsakymas buvo neigiamas. Ji neslėpė, jog nori, tačiau yra daug kliūčių. Jų netrūksta iki šiol.

Nepaisant to, mes pajutome stiprų tarpusavio ryšį. Nusprendėme, kad kur kas paprasčiau būtų man atvykti į Baltarusiją. Per daug neišsiplėsdamas prisipažinsiu, jog mums palikti savo šalį ir nejausti spaudimo, kažkokios naštos – kur kas paprasčiau. Ne visų situacija tokia puiki. Žmonės kitose Rytų šalyse gyvena sudėtingesnėmis sąlygomis. Na, bet nuvykus į Baltarusiją, viskas klostėsi gerai, su Jelena pajutome vienas kitam itin stiprius jausmus, net po kelių savaičių vestuves planuoti ėmėme, o netrukus pasiekė žinia ir apie būsimą vaiką. 

Greit tapsite tėčiu, tačiau šis periodas atrodo kur kas sudėtingesnis, nes jūs esate Lietuvoje, o Jelena – Baltarusijoje. Kaip sekasi su šia situacija susigyventi? 

Laukiame dukros. Tėvystė, mano nuomone, įvyks po fakto, po vaikelio gimimo. Tai – sudėtingiausias dalykas, koks tik gali būti. Net Jelena juokauja, kad tikriausiai vaikų nebenorės, nes skaičiuoja septintąjį mėnesį ir tikrai nėra paprasta. Juolab, kai esame atskiruose miestuose. Na, iš visų jėgų stengiamės susikoncentruoti ties dalykais, kurie dabar būtų geriausi mūsų vaikui.

Kūdikis mums buvo staigmena, tačiau su Jelena sujungė itin didžiuliai jausmai, tad bent jau aš sutikęs mylimą žmogų, mažiausiai abejojau dėl ateities. Supratau, kad tai – mano meilės krantinė, to ilgo kelio galas. Kaip Billie Eilish dainuoja, Jelena – „everything I wanted“. Vaikelio ėmėme laukti pačioje mūsų santykių pradžioje ir aš tiesiog labai džiaugiuosi, jog greit tapsiu tėčiu. Juo norėjau būti jau dešimtmetį, todėl man tai – svajonės išsipildymas. Kaip muzikantas galiu pasakyti, jog dainų kūrimas, palyginus su menu auginti vaiką – vieni niekai.

Kada paskutinį kartą lankėtės Baltarusijoje?

Lapkritį. Nežinau, kada vėl ten pavyks nuvykti. Jelenai dabar paprasčiau Baltarusijoje, jei kalbėsime apie sveikatos sektorių bei sistemą. Kol kas dar nenusprendėme, kas bus toliau, neramina ir pasaulinė pandemija. Tiesiog žiūrėsime.

Per pastarąjį laikotarpį keletą kartų nuvykęs į Baltarusiją, aš savęs nematau toje šalyje. Bet ką gali žinoti... Iš tiesų, jei ne meilė, net nesvarstyčiau apie gyvenimą svetur, nes visa, kas aplink mane yra dabar – gražu. Sprendimo, kur galiausiai apsistosime, su Jelena vis dar ieškome. Baltarusijoje matau per daug sunkumų, jei, pavyzdžiui, norėčiau ten kurti šeimą. Lyginant netolimą šalį su kitomis lietuvių pamėgtomis, tokiomis kaip Vokietija, Švedija ar panašiai, atotrūkis juk yra didžiulis. Baltarusijoje jaučiausi kaip turistas ir vis dar taip pat jaučiuosi. Su antrąja puse tikrai neatmetame galimybės apsigyventi ir Lietuvoje.

APOLA – „Būna“: