Martas Kalendra tik 3 metai po tėčio mirties pasiėmė jam priklausiusį daiktą: „Vien mintis apie tai buvo sunki“
Netekę brangių ryšių, dažnai žmonėms šiltą prisiminimą teikia jų palikti daiktai, turintys sentimentalią reikšmę. Prieš 3 metus tėčio netekęs renginių, laidų vedėjas Martas Kalendra atvirauja – jo netekties skausmas dar neišblėso. Visgi neseniai į rankas tėčiui svarbų daiktą paėmęs pašnekovas neslepia, kad saugoti tėčio nuosavybę – jam itin svarbu.
Su Žmonės.lt kalbėdamas apie netektį, M.Kalendra neslepia, kad treji metai – neilgas laiko tarpas.
„Atrodo, kad praėjo daug laiko. Tačiau, kalbant apie netektį, ypač vieno iš tėvų – 3 metai nėra daug. Manau, kad skausmas net per visą gyvenimą nesumažėja. Dar ir dabar, ypač kai grįžtu į tėvų namus, atrodo, kad atsidarys durys ir įeis tėtis. Buvo sunku net prisiliesti prie daiktų, kurie jam priklausė– jie labai aiškiai primena, kad jo nebėra“, – Žmonės.lt sako jis.
Emocinę reikšmę turintis daiktas
Visai neseniai jis gavo tėčio nešiotą laikrodį, kuris jam sukėlė daugybę sentimentalių jausmų.
„Laikrodis daug metų buvo ant tėčio rankos, todėl vien mintis jį paimti buvo emociškai sunki. Turėjau palaukti, kol užgis vidinės žaizdos“, – sako pašnekovas.
Paėmus tėčio laikrodį, vyras pasijuto taip, tarsi jis vėl būtų šalia jo.
„Užplūdo viskas iš karto: liūdesys, ilgesys, šiluma, netgi tam tikras palengvėjimas. Lyg pagaliau būčiau pasiruošęs priimti tą dalį jo, kuri liko. Atrodė, kad kartu grįžo daug prisiminimų – jo balsas, juokas“, – jausmą apibūdina jis.
Nors daugeliui laikrodis gali atrodyti tik menką finansinę vertę turintis dalykas, Martui tai – kur kas daugiau.
„Laikrodis buvo tarsi jo simbolis – jis jį nešiojo kasdien, niekada nenusiimdavo. Jis laikrodį brangino, nes tai buvo mūsų su broliu dovana. Laikas jam turėjo prasmę, jis visada stengėsi niekur nevėluoti, buvo labai punktualus. Laikrodį dabar nešioju kasdien. Taip tarsi jaučiu, kad dalis tėčio visada su manimi.
Manau, kad jis labai džiaugtųsi ir didžiuotųsi, kad sūnus perima jo palikimą“, – šypteli renginių vedėjas.
Nėra daiktų kaupikas
Daiktams žinomas vyras didelės meilės nepuoselėja, visgi neslepia, kad kai kuriuos daiktus išsaugo.
„Nesu žmogus, kuris kaupia daiktus, bet tie, kurie turi emocinę vertę, man svarbūs. Yra vos keli tokie daiktai, bet kiekvienas jų primena tam tikrą etapą ar žmogų, kurio jau nebėra“, – tikina vyras.
Su tėčiu Martą siejo gan stiprus ryšys. Anot jo, jų santykiai sustiprėjo jam jau suaugus, ypač tada, kai išgirdo liūdną tėvo diagnozę.
„Nors tėtis daug dirbo ir vaikystėje jis nebuvo taip arti manęs kaip mama, tačiau vėliau labai suartėjome. Ypač po to, kai jis susirgo vėžiu. Grįžau iš Australijos, kad galėčiau būti su juo. Ir tuos paskutinius 2,5 metų buvome labai artimi. Kas du mėnesius jis atvažiuodavo į Vilnių, veždavau jį į imunoterapiją. Po jos daug bendraudavome, juokaudavome. Net sirgdamas jis visada mane išklausydavo, rasdavo palaikymo, paguodos žodžių“, – prisiminimais dalijasi M.Kalendra.
Tėtį jis prisimena su šilčiausiais žodžiais – kaip ramų, kantrų ir itin nuoširdų žmogų.
„Jis visada mokėjo išklausyti ir retai supykdavo. Kartu mėgdavome dirbti močiutės sode, tuo metu galėjome daug kalbėtis“, – tikina vyras.
Įdomu tai, kad pašnekovas dar iki šiol vairuoja tėčio prieš mirtį nupirktą automobilį:
„Labiausiai jį primena jo automobilis. Nes po mirties aš juo kasdien važinėju. Tėtis likus metams iki mirties nusipirko kone naują mašiną. Ja labai džiaugėsi, prižiūrėjo. Aš ją taip pat labai saugau. Kiekvieną kartą sėsdamas už vairo prisimenu tėtį. Mūsų pokalbius, kai kartu važiuodavome į Vilnių.“
Jo paskutinis pokalbis su tėčiu buvo labai paprastas, kasdieniškas ir lyg visai niekuo neišsiskiriantis.
„Jis buvo peršalęs, netikėtai atsigulė į ligoninę Skuode. Kalbėjomės apie kasdienius dalykus – darbą, planus savaitgaliui. Tada dar nesuvokiau, kad tai paskutinis kartas. Pasakojau tėčiui, kaip prižiūriu draugės beplaukes jūrų kiaulytes. Džiaugiuosi, kad tėtis tuo metu daug juokėsi. Tiesa, labai kosėjo. Tad pasakiau, kad paklaustų gydytojų, kodėl tiek kosėja, ir kad darytų ką nors. Jis pažadėjo tai padaryti.
Tuomet nenujaučiau, kad tai bus mūsų paskutinis pokalbis. Beje, pasakiau, kad nesakytų mamai, kad skambinau. Nes mama prašė tėčio netrukdyti, leisti jam ilsėtis. Ačiū Dievui, kad paskambinau ir tėtis pakėlė ragelį. Tas mūsų pokalbis iki gyvenimo galo liks atmintyje. Gailiuosi tik kad nespėjau su juo atsisveikinti. Prisimenu, kaip kitą rytą po pokalbio iškrito pirmas sniegas, perbėgo mintis apie tėtį. Mama paskambino 9 ryto ir pasakė, kad jo nebėra“, – liūdnai prisiminė Martas.
+2