Martynas Butkevičius – atvirai apie Lukiškių kalėjimo transformaciją ir čia sukurtą stebuklą

Martynas Butkevičius / Gedmanto Kropio / BNS nuotrauka
Martynas Butkevičius / Gedmanto Kropio / BNS nuotrauka
Dovilė Lebrikaitė
Šaltinis: Žmonės
2022-12-19 17:30
AA

„Gailiuosi tik vieno – kad pirmą dieną, kai mums padavė kalėjimo raktus, neįjungiau kameros dokumentiniam filmui kurti“, – sako vienas iš muzikos agentūros „8 Days A Week“ įkūrėjų Martynas BUTKEVIČIUS (35), prieš pusantrų metų tapęs naujuoju Lukiškių kalėjimo komplekso šeimininku. Tai tapo jo gyvenimo nuotykiu ir didžiausia avantiūra, nulėmusia, kad kadaise viena niūriausių sostinės vietų tapo kultūros reiškiniu ir prisipildė džiaugsmo.

Prieš interviu Martynas užsimoja surengti nedidelę ekskursiją ir aprodyti naujienas. Bene didžiausia jų – erdvi ledo čiuožykla pagrindiniame kalėjimo kieme. Jau nuo pirmųjų darbo valandų prie jos ima driektis eilutė. Ko gero, nedaug liko miestiečių, kurie dar nė karto nesilankė naujojoje kalėjimo versijoje, – čia atvilioja jei ne koncertas, tai paroda, diskoteka, kino filmas, festivalis ar pasivaikščiojimas su gidu.

„Kai eini, jos švelniai kutena galvą“, – nusijuokia Martynas, rodydamas kalėjimo viduje esančią menininko Tado Černiausko-Tadao Cern instaliaciją – palubėje kabantį purių smilgų debesį. Tikriausiai niekas kitas taip taikliai neperteikia to, kas pastaruoju metu dedasi Lukiškių kalėjime: brutalias erdves pamažu užvaldo tyros, geros emocijos.

Iki Lukiškių konversijos buvai susidūręs su nuteistaisiais?

Prieš ateidamas į muzikos verslą dirbau vienoje IT kompanijoje, kurios veikloje dalyvavo ir jie. Turėjau galimybę aplankyti Vilniaus 2-uosius pataisos namus. Gamybos ceche nuteistieji rinko kompiuterius. Pačiam reikėjo pereiti didžiulį kiemą, po kurį jie vaikščiojo. Labiausiai įsiminė „vienodi“ jų veidai. Ši viešnagė man atsakė į daug klausimų. Kai į atgaivintas Lukiškes pradėjo vaikščioti buvę nuteistieji, vis prisimindavau tą patirtį. Ji vis dar yra labai didelė motyvacija kurti.

Man įstrigo vienas pirmųjų susitikimų su į Lukiškes užėjusiu buvusiu jų gyventoju – tai buvo vyras su žmona ir dviem vaikais. Mes šnekučiavomės, jis juokavo: „Būčiau žinojęs, kad barą atidarysit, būčiau sėdėjęs dar.“ (Juokiasi.) Staiga matau, kaip gurkšnodamas alų jis pradeda verkti – tokia stipri emocija aplankė. Tą akimirką supratau, kokį svarbų dalyką mes čia kuriame. To žmogaus emocijos, jo šeimos reakcija ir yra tikroji kalėjimo konversija.