Martynas Gaubas – dailininkas, savo galvą pavertęs meno objektu

Neklausiu, iš kur ateina kūryba. Bet kas būna pirma – idėja ar vizija?

Didelių nušvitimų nepatiriu. Aš esu stebėtojas, domiuosi žmonėmis ir labai daugeliu dalykų: chiromantija, fizionomika, kūno kalba, kitkuo. Aplinka tiek visko diktuoja, kad esu tik tarpininkas tarp to, ką matau ir ką perleidžiu per save. Vis tiek mano herojai yra kaip teatro personažai: juos hiperbolizuoju, sukarikatūrinu, paryškinu charakterius.

Galėtumėte apibūdinti žmogų iš jo kūno ar delno?

Na, taip. Aš ir kūryboje tai naudoju. Tarkim, kai dariau „Taikdarį“ (buvo toks tarptautinis projektas – sukurti taikią Europos armiją), norėjau, kad jo rankos būtų ne darbininko, ne kario. Specialiai dariau minkštą putlią rankytę su plonėjančiais pirštais, kurie rodo, kad žmogus – geras derybininkas. Man norėjosi, kad „Taikdarys“ būtų ne kovotojas, o diplomatas. Ten svarbi kiekviena detalė: bevardis pirštas, ilgesnis už smilių, apvali, kiek platėjanti nagų forma – vadinasi, žmogus minkšto, lengvo charakterio. Ten nėra nieko atsitiktinio. Visada, kai darau skulptūrą, sugalvoju, koks bus personažas: kokio amžiaus, kur gyvenantis, kairiarankis ar dešiniarankis, kiek turės vyriškųjų hormonų, koks bus charakteris. Aš nedarau abstraktaus žmogaus – sukuriu jam tapatybę.

Žodžiu, dirbate taip, kad pačiam būtų linksma? Juk beveik niekas nešifruoja tų niuansų.

Atrodo, visko prisigalvojai, prifantazavai, o staiga atsiranda pilietis kaip iš tavo paveikslo ar skulptūros.

Vis tiek nesąmoningai pajunta, koks tai žmogus. Bet aišku, kad man pačiam taip įdomiau. Ir net yra buvę atvejų, kai padarai skulptūrą, o po metų ar penkerių sutinki visiškai tokį patį žmogų gatvėje. „Taigi čia mano skulptūra, tas pats charakteris!“ Atrodo, visko prisigalvojai, prifantazavai, o staiga atsiranda pilietis kaip iš tavo paveikslo ar skulptūros.

Turbūt būna keistų susitikimų ir su savo darbais – ten, kur jų negalėjote tikėtis?

Kinijoje, vienoje galerijoje, atradau labai gerą menininką. Taip norėjau jį pamatyti dar kartą, kad, palikęs pietaujančius draugus, grįžau. Ir netoli to gerojo aptikau du savo darbus. Sakau galerininkams: „Čia – mano.“, o jie purto galvas: „Ne, ne, čia tokio menininko iš Lietuvos.“ Kažkur Pekine, kvartale, kur šimtai galerijų, staiga randi savo skulptūras. Buvo tikrai netikėta.

Ką simbolizuoja įmantrūs jūsų ūsai?

Jaučiuosi truputį ne šio amžiaus žmogus. Ir kaip menininkas tarsi šiuolaikiškai mąstau, bet mėgaujuosi pačiu amatu, kas moderniam kūrėjui yra minusas. Aš tikrai patiriu malonumą dirbdamas. Būna, kad pabundu ir galvoju: kaip gerai, dabar eisiu į studiją. Mano ne tik ūsai prasilenkia su laiku – ir apvalūs akiniai, ir vintažiniai švarkai. Turiu prisipirkęs senų frakų, kurie siūti XX a. pradžioje. Su jais vaikštau kaip su normaliais drabužiais; būna, kad net į Birštono parduotuvę taip pasipuošęs nueinu. Kartais nešioju baltą peruką. Aišku, aš tai darau su tam tikra ironija.

Smagu vilkėti ekstravagantiškai, kai turi bendraminčių. O kaip į jus žiūrima Birštone?

Nei man labai rūpi kitų reakcija, nei ją seku. Bet nepastebėjau, kad žmonės manęs baidytųsi ar vengtų. Net prieina, paprašo kur nors pavežti: „Girdėjome, kad esi paprastas.“ Aš nevilkiu frakų tam, kad ką nors šokiruočiau. Tiesiog dirbu darbą, kuris yra labai purvinas; kas nors pamatytų mane studijoje, sakytų – „bomžų bomžas“: drabužiai baisūs, pradeginti, pats dulkių prisiuostęs. Todėl laisvalaikiu noriu kažkokios priešpriešos. Grįžęs namo išsimaudau, mėgstu vilkėti labai švarius drabužius, net peteliškę prisisegu.

Dar yra toks daiktas kaip rankos – jas menininkai dažnai slepia kišenėse.

Jos labai nekokios, nes neįprantu dirbti su pirštinėmis, noriu jausti medžiagą. Dabar turiu tris užsakymus miestams, rankomis tepu gipsą ant skulptūrų, todėl jos – baisios būklės. Kiekvieną vakarą mėginu atmirkyti ir tepu visokiais vaistais.

Su kokia medžiaga jums smagiausia dirbti?

Su bronza, nes ji leidžia padaryti viską, ką esi sumanęs, net mažiausias detales. Įsivaizduokite monetą, kurioje išlieti smulkiausi ženkleliai ir užrašėliai. Tobula medžiaga. Vienintelis jos minusas – didelė kaina. Dar man labai patinka sniegas. Ir smėlis, kurį neseniai atradau.

Senovės meistrai savo darbams duodavo 500 metų garantiją. O sniegas taip greitai tirpsta...

Kažkaip iškart susitaikai su tuo, kad darbas bus trumpalaikis. Sniego skulptūrų kūrimas panašus į treniruotes ar eksperimentus. Esi atsipūtęs, neįsipareigoji, kad darbas bus padarytas labai gerai.

Bet jūs, kad ir atsipūtę, vis laimite konkursus – Kinijoje, Prancūzijoje, kitur.

Taip, mes visur važiuojame laimėti, kad ir kaip juokingai tai skambėtų. Jau esame dalyvavę per 20 konkursų ir tik dviejuose negavome jokios vietos. Bet iš kitur parsiveždavome po dvi, po tris nominacijas. Dirbame trise: Kazys Venclovas, Danas Aleksa ir aš, jauniausias. Tokia konkursų sąlyga: trijų žmonių komanda sniego skulptūrą daro penkias dienas, nes sniego blokas – 3 x 3 m ir vienas jo taip greitai neįveiktum, reikėtų triskart daugiau laiko...

Jums visada viskas sekėsi?

Ligi šiol negaliu apsiprasti su savo kainomis ir pagalvoju, kad pats niekada už tiek nepirkčiau.

Neatsimenu, kad būtų buvę labai blogai. Aš esu lengvas žmogus, moku prisitaikyti prie aplinkybių. Ir mano darbai buvo perkami iš pat pradžių. Tik pirmieji kainavo 40 litų, o ir tiek nedrįsdavau prašyti, nes tai atrodė dideli pinigai. Paskui viena galerininkė patarė kainas skaičiuoti nuo 300 litų, vėliau jos dar kilo, nes kūrinius pirko. Kai pasiekė 700, man ėmė „važiuoti stogas“: aš, stipendiją gaunantis studentas, nebesuvokiau, kas dedasi. Paskui atsirado užsienis, šimtai virto tūkstančiais, o litai – eurais. Ligi šiol negaliu apsiprasti su savo kainomis ir pagalvoju, kad pats niekada už tiek nepirkčiau. Vienu metu net buvo visai absurdiška situacija – tapau kolekcininku: už savo honorarus pirkdavau klasikų paveikslus, ir jie buvo pigesni už mano darbus... Nors pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai man galerininkas iškeldavo sąlygą: arba perpus viską nupiginu, arba atšaukiame parodą. „Tu gal išprotėjai? Taip užkelti kainas!“ – „Nežinau, bet žmonės perka...“

Kaip jūsų sėkmė suderinama su kalėjimu, kuriame teko būti?

Taip, kad dar vienas iš mano hobių – „grubioji psichologija“. Man įdomi nusikaltėlių psichologija, žmogaus elgesys kritinėse situacijose, o ir kalėjimais domiuosi. Todėl ir norėjau ten patekti – pageidautina, ne įprastu būdu. Sugalvojau projektą ir ketverius metus bendravau su kaliniais: aišku, jų lankymai apriboti, bet vis tiek turėjau nemažai laiko. Man patiko. Radau atsakymų į daugelį klausimų. Ir elgesį ėmiau koreguoti, ir iššūkių prisigalvojau, ir stimulas tobulėti atsirado – ne karjeroje, o sau.

Ką reiškia būti garsenybe miestelyje, kur visi visus pažįsta? Ar yra kas nors bent eilę poliklinikoje užleidęs?

Neužleidžia. Bet atsimenu vieną istoriją dar iš tų laikų, kai gyvenau Šiauliuose. Gavau iš kažkur tokį rūbą, panašų į vienuolio ar kalnų piemens. Ir nutariau jį pranešioti – nueiti į paštą išsiųsti laiško. Pakeliui sutikau du vaikus, kurie darė kažką negera: greičiausiai, sūpynes laužė. Pamatę mane, jie nuščiuvo, rankas iš kišenių ištraukė – taip ir stovėjo, kol praėjau. Ėjau toliau, pasukau gatvės link. Neketinau jos kirsti ir iki važiuojamosios dalies dar buvo labai toli, bet mašinos ėmė stoti, kad mane praleistų. Na, gerai, perėjau į kitą pusę – juk negalėjau nuvilti žmonių. O kai galiausiai pasiekiau paštą ir atsidūriau eilėje, priešais stovinti močiutė susijaudino: „Prašom, prašom į priekį.“

Prisikėlusiu Jėzumi Kristumi palaikė?

Net baisu buvo. Tu apsirengi kaip cirke, o visi reaguoja rimtai. Daugiau to drabužio nebeliečiau.

O jei atmestume tokius kraštutinius atvejus, kur jaučiate didesnę pagarbą: čia ar užsienyje?

Net nežinau. Man labai daug davė Vokietija, paskui Olandija. Ten jutau labai stiprų palaikymą, žmonės meną suvokė panašiai kaip aš. O Lietuvoje anksčiau, kai rengdavau parodas, būdavo stipri cenzūra. Galerijų savininkai vis derėdavosi, kad nerodyčiau tam tikrų darbų. Kaip tik tų, kuriais užsienyje būdavo atvirai žavimasi, kurie būdavo greičiausiai nuperkami. Čia iš žmonių reakcijų suprasdavau, kad krečiu nesąmones, esu „nukrypęs“, o užsienyje gaudavau patvirtinimą, kad viskas gerai.

Dabar be užsienio išgyventumėte?

Jau galiu pasigirti, kad Lietuvoje esu vienas perkamiausių autorių. Parduodu beveik viską, ką padarau. O kadangi esu produktyvus, tų kūrinių gana daug. Būna, kas nors prašosi: „Galima atvažiuoti, pažiūrėti, ką turi?“, bet kad studijoje žiūrėti nėra ko – tik tai, ką tuo momentu kuriu... Gaunu privačių užsakymų. Be to, per sniego ir ledo festivalius pramokau dirbti su didelės apimties formomis, todėl dabar jau pradedu kurti skulptūras miestų erdvėms, esu laimėjęs keletą konkursų.

Maždaug apie kokius pinigus kalbama?

Pernai „ArtVilnius“ mugėje už medinę skulptūrą gavau 10 tūkstančių eurų. Už tai, ką dabar darau, gausiu 45 ir 20 tūkstančių. Neslepiu savo pajamų, o ir nieko labai neturiu. Gyvenu nuomojamame bute, nes honorarus investuoju į naujus darbus, knygas, keliones. Jei parodai planuoji, pavyzdžiui, dvidešimt skulptūrų iš bronzos, prasideda tokios kosminės kainos, kad pigiau būtų salone nusipirkti naujausio modelio mašiną. O pats važinėju su visiškai sena, man kitos nelabai ir reikia. Tik savo namų jau lyg ir norėčiau.

Būta kokio nors atvejo ar gerbėjo, kurie gerai įsiminė?

Buvo situacija, kurią net nejauku prisiminti. Šiauliuose vyko pleneras, dirbome parke. Priėjo prie manęs mergina: „Noriu būti tavo mūza.“ Tiesą sakant, sutrikau. Žiūrėjau į ją ir net nežinojau, kaip reaguoti, nes į mūzas lyg ir nesisiūloma. Ir turėjau neatsargumo paklausti: „O ką tu moki?“ – „Aš galiu krūtis rodyti“, – užsivertė palaidinę ir stovi prieš mane. O visi žiūri, kas čia vyksta ir kam Gaubui, tapančiam parko medžius, prireikė krūtų. Tai buvo vienas keisčiausių įvykių, kai tikrai neišmaniau, kaip elgtis.

Koks jūs tėtis?

Aš manau, kad geras, nes dukrai viską leidžiu. Pats taip augau: nepamenu, ar buvo bent vienas dalykas, kurį tėvai man būtų draudę. Aš nė nesugebėdavau sugalvoti, ką čia tokio padarius, kad sulaukčiau pastabos. Jie mane net gerti, rūkyti mokė – ir taip rimtai. Tėvas ragindavo: „Imk dar vieną cigaretę, dar vieną, ne pūsk, o trauk į plaučius.“ Septynerių metų mečiau rūkyti, kai vieną dieną apsivėmiau, ir nuo to laiko nerūkau... Todėl ir dukrai viską leidžiame. Buvo metas, kai pabusdavau penktą ryto ir rasdavau ją prie kompiuterio. „Atsikelsi į mokyklą?“ – „Atsikelsiu.“ – „Tada sėdėk.“ O dabar ji eina miegoti devintą valandą. Kitas dalykas, kad su dukra daug kalbuosi ir pasakau, kas, mano nuomone, yra gerai arba negerai. Manau, kaip tėvas turiu ją informuoti ir žiūrėti, kad nenutiktų kas nors visai bloga, bet šiaip jau ji pati turi mokytis spręsti, o ne klausyti, kas ką liepia.

Nepamirštate žmonos gimtadienio, vestuvių metinių?

Visada atrodė, kad svarbiausia – karjera, o dabar matau, kad daug ką dariau vedamas kompleksų.

Nelabai koks vyras esu. Šeimai visada skyriau per mažai dėmesio – dėl to ir gėda, ir bėda. Jei laiką atsukčiau atgal, turbūt elgčiausi truputį kitaip. Net ne truputį – visai kitaip. Visada atrodė, kad svarbiausia – karjera, o dabar matau, kad daug ką dariau vedamas kompleksų. Pradedu realiai viską vertinti, ne per rožinius akinius: koks aš „fainas“ menininkas! Ne, aš kompleksuotas žmogus, dėl to ir noriu kai ką įrodyti, dėl to ir darau. Todėl per mažai laiko skiriu tiems, kuriuos myliu, susikoncentruoju į tai, kas nėra labai svarbu... O Kristina visada mane palaikė. Pusė mano vadinamosios karjeros – žmonos nuopelnas.

Tikite, kad kas nors gali pasikeisti? Juk tapote savo meno įkaitu: iš jūsų nuolat reikalaujama naujų darbų ir turite jų sukurti.

Yra teorija, kad galima mėginti parduoti kūrinius dešimt kartų brangiau ir tada jų reikės dešimt kartų mažiau. O metų pabaigoje turėsi tiek pat pinigų. Bet man vis dėlto norisi, kad kuo daugiau žmonių turėtų mano darbų, kad aš, užsukęs į svečius, jų ten atrasčiau. Man gera žinoti, kad ir kitiems patinka tai, kas patinka man.