Martynas ir Viktorija Pociai: „Net sėkmingiausia karjera neatstos šeimos“
NBA klubo Denverio „Nuggets“ skautas Martynas Pocius su žmona šokėja Viktorija pirmam bendram interviu kaupėsi ilgai. Santūrūs jie buvo visuomet, nors pripažinimo ir gerbėjų netrūko abiem: vienas tapo žvaigžde krepšinio aikštelėje, kitas – ant šokių parketo. Neskambiai jie žengė ir pirmuosius žingsnius savo meilės istorijoje, tada tyliai susituokė, o garsiau džiaugtis savo laime išdrįso tik prieš daugiau nei dvejus metus – Amerikoje gimus dvyniams Emai ir Eimantui.
Dar ganėtinai naujuose savo namuose, stovinčiuose žaliame ir atokiame sostinės Valakampių rajone, Viktorija ir Martynas pasitiko sūnui ir dukrai snaudžiant pietų miego. Tos kelios valandos per dieną, kai dvyniai ilsisi savo lovytėse, šioks toks atokvėpis ir jiems. Arba darbymetis: Viktorija zuja aplink namus, o Martynas vis prisėda prie kompiuterio patikrinti elektroninio pašto ir pažiūrėti, kaip Orlande sekasi žaisti NBA klubams, mat čia tęsiasi stipriausios pasaulyje krepšinio lygos sezonas. Nežinomybė, kada Martynui teks išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas, lyg ir trikdo, bet prie besikeičiančių gyvenimo planų jie jau pratę, todėl į viską žvelgia optimistiškai ir džiaugiasi gražia vasara gimtinėje, stiprėjančiu ryšiu su vaikais ir išsiilgtų artimųjų draugija.
„Iš tiesų laikas Lietuvoje visuomet kažkur dingsta. Tik spėk su visais susitikti... – šypteli Martynas. – Rodos, laisvalaikiu su draugais nežvejoju, nemedžioju, bet abu kasdien esame užsisukę nuolatiniuose reikaluose. Man dar pasitaiko kokia vaikų krepšinio stovykla, į kurią būnu pakviestas kaip svečias, – proga pasimatyti su seniai regėtais bičiuliais iš buvusių komandų ar rinktinės. Grįžtame čia vasaromis, kai puikus oras, nematyti pilkos ir apniukusios kasdienybės – gal todėl čia visuomet mums taip gera?“
O Viktorija antrina mylimam vyrui: „Kiekvieną kartą parvykusi namo labai džiaugiuosi, bet dabar – tiesiog kaifuoju! Vilniuje jaučiuosi tarsi turistė: smalsiai apžiūrinėju kiekvieną miesto kampelį.Šįmet iš Denverio parskridome birželio pabaigoje. Nors saviizoliacija nebuvo būtina, vengėme susitikimų su aplinkiniais ir tik vėliau atsipalaidavome: sulaukėme svečių, nulėkdavome pasivaikščioti po senamiestį, aplankėme senelius. Anksčiau vasaromis dviese pabėgdavome kur nors svetur: buvome pamėgę Maldyvus, saulėlydžiais grožėjomės Santorino saloje... Vis dėlto neįpareigojančių kelionių ilgesys ne toks didelis, kaip gyvenant Amerikoje – Lietuvos.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“.