Martynas Levickis Botanikos sodą užtvindė akordeonu atliekamos popmuzikos garsais

Koncertas, Vilniaus universiteto Botanikos sode turėjęs prasidėti 19 valandą, užsivėlino bent 20 minučių. Tuo tarpu visas sėdimas vietas užėmę ir ant vis dar žalios žolės sutūpę Martyno Levickio gerbėjai ėmė skatinti muzikantą plojimais. Pirmieji scenoje pasirodė kartu su Martynu šį vakarą groję muzikantai: gitaristas Andrius Murencevas, kontrabosininkas Denisas Murašovas ir perkusijos meistras Pavelas Žemoitinas.

Šiems pradėjus groti, ištikimiausi Steve'o Wonderio gerbėjai iš karto atpažino vieną garsiausių jo dainų „Isn't She Lovely“. Tiesa, Martyno rankose natas tirpdantis akordeonas pasigirdo ne nuo scenos, o už Botanikos sode augančios žaliaskarės eglės. Ilgai netrukus muzikantas išniro iš už eglės ir takeliu ėjo link scenos nenustodamas groti.  Šis puikus triukas susilaukė gausių publikos plojimų.

Tiesa, ne visems žinoma ir tai, kad akordeono virtuozas turi ne tik miklius pirštus, bet puikų balsą. Tad atlikdamas S.Wonderio dainą muzikantas pademonstravo ir jį, o pabaigęs nedelsdamas pasisveikino su publika. „Tikiuosi, laiką visi praleisime labai gyvai ir linksmai, nes to visi čia ir susirinkome.“

Ankstesniuose rečitaliuose atskleidęs rimtąją akordeono pusę, šį kartą M.Levickis bandė jam suteikti popmuzikos pasaulyje būdingo blizgesio, o koncerte skambėjo kūriniai iš muzikanto kompaktinės plokštelės „iAccordion“. Tad nuo scenos tarp Botanikos sodo medžių, gėlių ir samanų pasklido popmelodijos: grupės „Papa Americano“ klubiniu hitu tapusi daina „We No Speak Americano“, Lady Gaga kūrinys „Telephone“, legendinė grupės „Europe“ daina „The Final Countdown“, grupės „Linkin park“ hitas „Numb“ ir net smagusis Solomon Linda „The Lion Sleeps again“ ar Katy Perry „Hot and cold“.

Tenka pripažinti, kad užsimojęs įrodyti akordeono universalumą, atlikėjas sėkmingai tęsė savo misiją. Vilniaus Botanikos sode vykusiame koncerte Martynas ne tik visus kerėjo savo energija, charizma, pirštų miklumu, bet ir pačiais netikėčiausiais iš akordeono išgaunamais muzikos garsais.

Ne vienas žiūrovas ir pakuždomis, ir jau visai balsu pripažino: „Taip akordeoną valdančio, dievaži, akyse regėti neteko“. Liaupsės, publikoje vilnijantys „bravo“ šūksniai ir plojimų papliūpa  – Martynui aidėjo nuolat.

Nepaisant to, kad Martynui koncertuojant nepavyko išvengti techninių nesklandumų – net kelis kartus dingo elektra – atlikėjas nepasimetė ir susitvarkė taip pat meistriškai kaip ir valdo akordeoną, savo nuoširdumu papirkdamas publiką.

Klasikos dozė

Kaip pats muzikantas sakė, jo auditorija – labai įvairi, tad ir muzika vėstantį ir gęstantį sekmadienio vakarą skambėjo labai įvairi. Jei pirmoje dalyje aidėjo popmuzikos garsai, antrąja dalimi duoklę Martynas atidavė klasikai.

Bene ispūdingausiai skambėjo Martyno atliktas Antonio Vivaldi kūrinys „Metų laikai“. Smuikams sukūrta kompozicija, atliekama akordeonu, skambėjo neįprastai gerąja to žodžio prasme.

Tarp kūrinių nuskambėjo ir „Waltz de Amelie“ (liet. Amelijos valsas), ir argentinietiško (pavyzdžiui, Astor Piazzolla) tango klasika pagal Martyną Levickį, ir Johanneso Brahmso vengrų šokis. Muzikantas prieš jį paragino visus norinčius atsistoti nuo kėdžių ir pajudint savo kūnus. Nors šokti panorusių neatsirado, atliekamą kūrinį lydėjo ne tik publikos ovacijos bet ir garsūs šūksniai. Jam pabaigus groti publika nebuvo pasiruošusi eiti namo. Priešingai, Martynas į sceną buvo iškviestas bisui.