Martynas Levickis: „Kai skrendu į Lietuvą pigiomis oro linijomis, tenka akordeonui pirkti papildomą vietą lėktuve“

„Kai skrendu į Lietuvą, o dažniausiai tą darau su pigiomis oro linijomis, tenka jam pirkti papildomą vietą lėktuve. Sunkoka jį su savimi tempti aplink pasaulį, bet nesiskundžiu“, – šypsosi muzikantas. Liepą pasirodęs tuo pečius slegiančiu akordeonu įgrotas jo albumas tapo perkamiausiu klasikinės muzikos kompaktiniu disku Didžiojoje Britanijoje.

Kai atlikėjo vardu – „Martynas“ – pavadintas albumas pagal pardavimą aplenkė tokių muzikos žvaigždžių kaip Andre Bocelli ar garsios velsietės mecosoprano Katherine Jenkins įrašus, apie nepaprastai talentingą lietuvį ėmė rašyti didžiausi britų leidiniai. Jį, pasirinkusį niekuomet lengvo populiarumo negarantavusį akordeoną, gyrė laikraštis „The Times“, priminęs, jog dar iki tada, kai buvo išleistas albumas, Martyno klasikos ir popmuzikos interpretacijos internete sulaukdavo daugybės peržiūrų. „Daily Mail“ muzikos apžvalgininkas stebėjosi Martynu: „Jis išties įrodė, jog akordeonu galima išgauti tokių įsimenamų nepaprastai gražių garsų.“ Kitas populiarus leidinys „Evening Standart“ lietuvio interviu skyrė visą puslapį.

Kai skrendu į Lietuvą, tenka akordeonui pirkti papildomą vietą lėktuve. Sunkoka jį su savimi tempti aplink pasaulį, bet nesiskundžiu.

Jį kvietė BBC ryto laida – toje garsios televizijos studijoje, ko gero, anksčiau nėra grojęs joks lietuvis muzikantas. Savo išėjimo į eterį Martynas laukė viename kambaryje su Didžiojoje Britanijoje liaupsinamu stilistu, laidų vedėju Goku Wanu (jo šou „Goko drabužių kelionė“ rodyta ir Lietuvoje per TV1 televiziją). Pudruojama, šukuojama įžymybė paprašė iki tol nepažinto vaikinuko su ne taip dažnai matomu instrumentu rankose ką nors sugroti. Klausydamasis, kaip akordeonu skamba Antonio Vivaldi „Metų laikų“ ištraukos, Gokas puolė įrašyti gyvo Martyno atlikimo telefonu, įrašas akimirksniu atsidūrė internete – populiariojo stilisto „Twitter“.

Tai greičiausiai paskatino ne vieną Goko Wano gerbėją interneto platybėse paieškoti kitų Maryno įrašų, tarp kurių dabar bene populiariausias – Lady Gagos dainos „Telephone“, Johanneso Brahmso Vengrų šokio interpretacijos vaizdo klipai, atskleidžiantys lietuvio muzikanto ir jo akordeono universalumą. Tai matyti ir sensacija britams tapusiame antrajame kompanijos „Decca Classics“ išleistame jo albume „Martynas“, kur sudėtos ne tik klasikinės melodijos – Wolfgango Amadeus Mozarto, Johano Sebastiano Bacho, bet ir populiariųjų Lady Gagos, Katy Perry dainų interpretacijos. Beje, gal jau visai netrukus internete bus galima išvysti ir ką tik Niujorke nufilmuotą dainos „Telephone“ vaizdo klipą – kada jį paleisti į viešumą, spręs muzikos įrašų milžinė „Universal Music“, leisianti Martyno albumą Jungtinėse Valstijose.

Prieš trejetą metų po laimėtų „Lietuvos talentų“ išgarsėjęs Martynas Levickis šiandien jau pasiekęs tarptautinę sėkmę, turi garsų vadybininką, įvaizdžio ir viešųjų ryšių konsultantų, Londono Karališkosios muzikos akademijos bakalauro diplomą, 2010-ųjų klavišinio akordeono kategorijos pasaulio čempiono titulą. Visa tai, kaip ir didesnis dėmesys tiesiog Londono gatvėse, kur užkalbinę nepažįstami žmonės sako komplimentus, Martyno nepakeitė.

Skirtumą tarp dabartinės ir ankstesnės savo kasdienybės ji juokais apibūna taip: kažkada kraustęsis iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, šiandien įsikūręs kaip niekad arti Londono centro, Islingtone. Iki miesto širdies gali greitai nusigauti metro, autobusu ar pėsčias. „Bet, reikia pripažinti, vis dažniau turiu galimybę būti iki jo vežamas juodu mersedesu“, – kvatoja į albumo pristatymus, TV ir radijo laidas reprezentaciniais automobiliais vykstantis akordeonistas.

Rasti vietą po saule

Nuo gimtosios Tauragės iki juodo mersedeso Londone – ilgas ir įdomus kelias, kuriame, be didelio talento, darbštumo, reikėjo ir nemenkos sėkmės, mylinčių artimųjų ar juo tikėjusiu žmonių pagalbos. Martynas užaugo be tėvo, materialinio pertekliaus, bet apgaubtas didelės artimųjų meilės, rūpesčio, kaip padėti atsiskleisti giminėje dar nematytam talentui. Muzikuojančių vaikų jo šeimos istorijoje nebuvo, tad Martynas stebino ir džiugino: vos pramokęs vaikščioti, palipęs ant aukščiausio durų slenksčio, plėšė daineles ir mėgavosi giminaičių plojimais.

Pirštai bėgiodavo per stalą – lyg klavišais, taip jis imituodavo grojimą. Kai vaikui sukako treji, dėdė padovanojo vaikišką akordeoną ir – taip nulėmė berniuko ateitį. Instrumento Martynas nepaleido iš rankų. Vėliau juokėsi išgirdęs apie save legendą, jog jį, grojantį, kažkas surado miške, atvežė į miestą. Tiesos grūdas čia yra – Martynas tikrai ištisai grojo krikšto tėčio sodyboje už Šiaulių.

Gal todėl, kad pradžia buvo tokia sunki, reakcija į Londoną ir atsiminimai – nekokie. Nepatiko man tas miestas.

Aštuonerių įstojęs į Šiaulių konservatoriją, čia sutiko daug gerų žmonių, jie buvo svarbūs jo ateičiai, nulėmė karjerą. Savo studijas Jungtinės Karalystės sostinėje Martynas vis dar vadina atsitiktinumu – visą laiką planavo mokytis Lietuvoje, bet visų aplink spaudžiamas pamėgino laikyti stojamuosius ten ir... pateko. Tada jau nebebuvo kur dėtis:

„Pirmiausia jaučiuosi dėkingas savo mokytojai Marytei Markevičienei, su kuria studijavau dešimt metų, ir, jei ne jos indėlis į mano tobulėjimą, tikrai nebūčiau turėjęs tiek drąsos kelti sparnus į Londoną. Šiaulių miestas 2006-aisiais nupirko man instrumentą ir leido naudotis. Tai – dar vienas veiksnys, nes, jei nebūčiau jo turėjęs, tikrai nebūčiau įstojęs į Londono Karališkąją muzikos akademiją... Bet tada slėgė viena esminė problema – studijoms svetur visiškai neturėjau pinigų. Šiaulių verslininkas Dirkas Zwickas ir jo šeima rado galimybių paremti mane finansiškai. Kai pagalvoju, kiek aplinkybių mane tiesiog laimino!“

Tačiau išvykus savo kailiu patirti, ką reiškia gyventi didžiuliame brangiame mieste, buvo tikrai sudėtinga: „Savo pirmus studijų metus atsimenu kaip per miglą... Net nebesuvokiu, kaip išgyvenau beveik nieko neišleisdamas. Gal todėl, kad pradžia buvo tokia sunki, reakcija į Londoną ir atsiminimai – nekokie. Nepatiko man tas miestas. Ilgainiui tiesiog pripratau. Dabar jau visai lengva susitapatinti su britų kultūra, bendravimo būdu, pasaulio suvokimu. Ir kai kuriais aspektais savyje matau daug britiškumo.“

Pirmaisiais metais Londone gyvenimo nepalengvino ne tik tai, jog teko kruopščiai skaičiuoti kiekvieną svarą. Lietuvoje populiarus ir mėgstamas atlikėjas milžiniškame Londone tiesiog sutirpo, tapo vienu iš daugelio dėl talento ir darbštumo gerbiamų, bet publikai to pademonstruoti negalinčių studentų. Neturėdamas scenos, žiūrovo, pajamų, Lietuvoje įgyto pasitikėjimo, jis visas jėgas skyrė pratyboms: akademijos duris praverdavo paskui jas atrakinantį sargą – septintą ryto, nors tuo laiku gyveno Stratforde, nuo kurio iki Londono centro traukiniu reikėdavo kratytis apie valandą. Prisidėjo ir vis dar sunkiai suprantama kalba, kuria šneka londoniečiai, – ją perprasti iš pradžių tikrai sunku, tad Martynas stengėsi... kuo mažiau kalbėti. Ir dabar vis bando kasdien pamažu naikinti užsieniečio akcentą – jo muzikanto kalboje jau išties mažai justi.

Tai, jog teko pačiam rūpintis viskuo, ir tapo labai svarbia gyvenimo mokykla. Išmokau klausyti kitų žmonių, iš jų mokytis ir profesijos, ir gyvenimo.

Tas didžiulis Londonas, kuriame ne tik mokėsi išlikti, bet ir daug mokė kitus muzikos paslapčių, dėstė ir lietuviškoje mokykloje, Martyną nepaprastai subrandino: „Juk išvykau ten būdamas vos aštuoniolikos – to amžiaus, kai manai, jog esi pilnametis ir gali priimti tinkamus sprendimus, tačiau iki tikrosios brandos dar toloka. Ta branda, manau, Londone mane ir aplankė. Tai, jog teko pačiam rūpintis viskuo, ir tapo labai svarbia gyvenimo mokykla. Išmokau klausyti kitų žmonių, iš jų mokytis ir profesijos, ir gyvenimo. Ir muzikine prasme gerokai patobulėjau, tad džiaugiuosi, jog esu būtent čia, kur gyvenimas nesustoja!“

Į šaldytuvą padėti... ausis

Studijų metais gyvenamąją vietą Londone Martynas keitė gal šešis kartus iš nepatogios į mažiau nepatogią, bet – įperkamą. Šiandien nuomojasi būstą Islingtone, puikioje vietoje. Namo šeimininkė puikiai išmano muziką, tad kartais susitikę per pusryčius jie rimtai padiskutuoja, o du jos kokerspanieliai mėgsta pasiklausyti, kaip Martynas repetuoja. Taip besiklausydami abu užknarkia...

Ši nauja, kur kas patogesnė, realybė muzikanto neužliūliavo. Tik dabar jis jau dažniau suka galvą ne dėl to, kaip gauti pinigų, o kur paimti laiko sau, artimiesiems.

„Ką tik grįžau iš JAV, turiu nemažai koncertų Jungtinėje Karalystėje, tuomet – kelios savaitės tarp Berlyno ir Londono, galiausiai – pora savaičių Lietuvoje, kur pristatysiu Akordeono muzikos savaitę Kristupo vasaros festivalyje, vėliau – atgal į Berlyną, Tokiją, Honkongą, Singapūrą... Keliauti labai įdomu. Ypač man, žmogui, mėgstančiam kaitą. Tiesa, pritrūksta ir kasdieninės rutinos, paprasčiausių asmeninių planų. Bet kadangi tai – tik mano karjeros pradžia, tikiu, kad dar išmoksiu su šiuo krūviu susidoroti ir rasti daugiau laiko poilsiui, suplanuoti atostogas“, – pasakoja Martynas ir priduria, jog retkarčiais spėja ištrūkti į vieną kitą populiarų Londono klubą pasimatyti ir pavakaroti su draugais.

Buitis, kiek jos kol kas teturi, muzikanto visai neslegia. „Nesu pedantas, bet visuomet stengiuosi palaikyti tam tikrą tvarką, nes kitaip ir galvoje netvarka atsirastų. Tačiau dažnai tenka grįžti namo tik tam, kad nudribčiau į lovą... Bet, kai turiu laiko, mėgstu gaminti, kviesti draugus vakarienės. Tik kad tai nutinka tikrai retai“, – be didelio liūdesio savo laisvalaikio stygių pripažįsta Martynas. Kai nekeliauja po festivalius ir koncertų sales, daug repetuoja, neskaičiuodamas, kiek valandų praleidžia prie instrumento: „Groju, kiek reikia. Arba – kiek turiu laiko.“

Trumpomis laisvalaikio valandomis jis klausosi įvairios muzikos, bet – nedažnai. „Kartais norisi ausis padėti į šaldytuvą ir atšaldyti, kad pailsėtų nuo tiek darbo su garsais“, – juokiasi. Groti pats mėgsta viską, priklausomai nuo aplinkybių, ir labai džiaugiasi tuo savo universalumu: „Tą stengsiuosi parodyti ir Akordeono savaitėje Vilniuje, kur skambės Čaikovskio muzikos interpretacijos akordeonais, atliksiu Piazzollos tango su kameriniu orkestru, grosiu „iAccordion“ albumo programą su savo grupe, o koncertų ciklą atidarysiu su avangardine programa akordeonui bei styginių kvartetui. Visada groju šimtu procentų tikėdamas tuo, ką darau.“

Be poetiškų frazių

Iki koncertų Lietuvoje likusios savaitės jam – gimtinės miško, gamtos, kvepiančio oro, artimųjų ilgesio. Bet tam lieka laiko trupiniai. Jis jau baigia priprasti ir prie su kasdieniu darbu – muzika – nesusijusios veiklos: dažnų interviu, įvaizdžio klausimų aptarimo. „Mano garbanos žmones žavi, ypač kai groju. Vadybininkas neleidžia man jų nusikirpti, nes taip atrodau artistiškiau. Išties ilgesni plaukai man patinka, bet kartais nervina jų priežiūra ir kontrolė. Įvaizdį kuria stilistai, tačiau man palikta visiška laisvė dėvėti drabužius, kokius noriu“, – pasakoja Martynas. Dėl įvaizdžio jis neseniai pradėjo groti nauju įspūdingai atrodančiu akordeonui – dengtu blizgančiu mėlynu laku.

„Kas man yra akordeonas? – perklausia. – Sąmoningai vengiu poetiškų apibūdinimų, jog tai – mano meninės išraiškos būdas, mano gyvenimas ar dar kas nors... Labai realistiškai žiūrint, akordeonas – mano darbo, už kurį gaunu vienokį ar kitokį užmokestį, priemonė. Privalau taip pasakyti, nes suprantu, kad pasaulyje, ypač – Lietuvoje, nusistovi nuomonė, jog muzika yra vos ne laisvalaikio užsiėmimas, o pragyventi muzikantai užsidirba įvairiais būdais. Taip nutinka, bet – neturėtų būti.“