Martynas Nedzinskas atšventė 40-metį: apie geriausią gimtadienio tradiciją ir ką pasakytų sau prieš 10 metų

Intensyvus kūrybinis sezonas, pagrindiniai vaidmenys, ilgos filmavimo valandos, premjeros scenoje ir pokyčiai gyvenime – apie visa tai pokalbyje su Martynu Nedzinsku.

Ar gimtadienio šventes labiau mėgsti suimprovizuoti ar joms pasiruošti?

Dažniausiai mėgstu labai ramiai švęsti savo gimtadienio šventes su artimiausiais žmonėmis tokiam saugiam, pažįstamam rate. Dažniausiai norisi pabūti ramioj aplinkoj su tais žmonėmis, kurie daugiausia laiko, dėmesio ir meilės skiria man, ir kuriems aš tiek pat atiduodu. Norisi su jais ir pasidžiaugti savo paaugimu, brendimu. O, jeigu kažkas suorganizuoja kažkokią šventę, tai mielai, spontaniškai prisijungiu, sudalyvauju, mėgaujuosi. Kuo toliau, tuo labiau mėgstu švęsti viską! Kiekviena šventė mane džiugina ir smagu, kad tų švenčių vis yra.

Vaikystėje visi turėjome įvairių gimtadienio tradicijų. Kuri buvo tavo mėgstamiausia?

Iš vaikystės – būti gamtoje. Tai ir šiemet, kaip tik susiskambinau su draugu, sakau atvažiuosiu pas tave į gamtą. Jis gyvena tarp obelų, tarp miškų, visokių vynuogių. Sutarėm, kad miegosiu svirne su šeima kažkur tarp pakulų. Tradicija yra būti su gamta, juk liepos pradžia, gamta yra pačiame pike, viskas žydi, viskas kvepia ir čiurlena, žaliuoja, karšta – būtų nuodėmė kažkur užsidaryti.

Ką pasakytum sau prieš 10 metų?

Pasakyčiau sau, kad anksčiau ar vėliau, tu vistiek priimi geriausius sprendimus, su kuo tave ir sveikinu, Martynai.

Žvelgiant į praėjusio dešimtmečio laikotarpį: kurią karjeros akimirką įvardintum reikšmingiausia per šiuos 10 metų?

Šiandieną. Dabar yra džiaugsmas, mėgavimasis visais darbais, kurie yra. Vieni erzina, kiti nervina, bet finale jau yra praeitas visų gėdų, pastangų, norėjimo kažkam kažką įrodyti etapas. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad dabar yra profesinis džiaugsmas.

Kas yra Tavo vidinis kompasas – kas Tau padeda, kai pameti kelią?

Intuicija. Ji gal būtų toks dalykas, kurio mėgstu klausytis visą laiką, girdėti tai, kad nebūtų vien tik racionalioji, struktūrinė dalis, bet kad būtų ir daug dioniziško prado.

Kokie tau buvo pastarieji metai?

Labai intensyvūs metai. Filmavausi filme „Barakuda“, kuris bus rodomas kitų metų rudenį. Jis pasakoja apie Rimantą Ganasauską, jo žmoną Loretą, Henriką Daktarą ir visą daktarų gaują, apskritai, apie to meto 90-ųjų pradžios Kauną ir visą Lietuvą. Tai tam tikra retrospektyva, skaudi istorija. Filmavimai išsitęsė beveik metus, o kastingą į šitą filmą praėjau prieš kokius keturis-penkis metus. Buvo toks ilgas laikas, nes vis reikėdavo grįžti, grįžti, grįžti. Aišku ir pati tema įdomi ir personažas labai nevienareikšmiškas, skirtingų bruožų žmogus, tad šie filmavimai atėmė labai daug ir emocijų, ir pasiruošimo laiko.

Taip pat vyko ir dvylikos dalių serialo „Šeima“ filmavimai. Ši komedija buvo filmuojama su Ramūnu Cicėnu ir didžiuliu aktorių būriu: Kristina Kazlauskaite, Dainiumi Kazlausku, Sigitu Račkiu, Kęstučiu Cicėnu, Vytautu Kaniušoniu, Rimante Valiukaite, Dalia Michelevičiūtė – tiesiog krūva puikių aktorių. Iš viso buvo gal trisdešimt kelios pamainos, tad per kelis mėnesius viskas išsitęsė. Šis serialas pasirodys greičiausiai rudenį. Tai buvo intensyvus darbas aikštelėjė su daugybe žmonių, daug teksto, daug charakterių. Kadangi aš ten vaidinau pagrindinį personažą, krūvis buvo tikrai didelis.

Aišku, dar buvo dvi premjeros Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Dideli vaidmenys spektaklyje „Quanta“ (rež. Łukasz Twarkowski), kurį repetavom labai ilgai, gal pusę metų. Jis išėjo 3-4 valandų, su milžiniškais techniniais sprendimais, su aktoriams dideliais techniniais krūviais, kadangi ten svarbus nuolatinis darbas į kamerą.

Paskui atsirado „Fermentacija“ (rež. Antanas Obcarskas) labiau žaismingu teatru grįstas spektaklis pagal Lauryno Adomaičio pjesę. Šį spektaklį parodėme tris kartus, premjera įvyko prieš pat sezono uždarymą, tad dabar reikės iš naujo sugrįžti į „Fermentaciją“, bet tai irgi buvo įdomus, sunkus, įvairus procesas.

Žinoma, improvizacijos, spektakliai, renginiai, „Nuostabūs dalykai“. Kai aš paskaičiavau kiek visko įvyko – buvo daugiau nei 150, gal net 170-180 spektaklių, renginių, mokymų. Repeticijų net neskaičiavau, filmavimų net neskaičiavau. Viskas vyko kas trečią dieną – visus metus iš eilės. Nekalbant apie kokius du-tris mėnesius pilnus filmavimų ir visa kita.

Tai va toks buvo sezonas – tiesiog iš vieno darbo į kitą darbą. Jeigu dieną nuo septynių ryto iki septynių vakaro viena pamaina, vienam filmavime, tai nuo devynių vakaro iki keturių nakties reikėjo pervažiuoti į kitą filmavimą. Bet matysim rezultatus šį ir kitą rudenį, skirtingus rudenius, skirtingus rezultatus, kas buvo pridirbta, o dabar atostogos – poilsio metas.

Kur jautiesi geriau/patogiau: teatro scenoje ar filmavimo aikštelėje?

Geriau, patogiau jaučiuosi ten kur yra įdomūs, geri žmonės, kurie nori kurti, daryti darbus, dirbti kartu, kurie supranta vienas kitą, ten yra įdomiausia būti. Kur yra tos pačios kraujo grupės žmonės norintys dirbti.

Teatro „Kitas kampas“ žiūrovai praėjusiais metais kiek rečiau Tave išvydo improvizacijos spektakliuose. Ar per tą laiką pasiilgai improvizacijos?

Taip, pasiilgau! Labai pasiilgau, jau tiek metų esame kartu, tiek metų vyksta tas nuolatinis improvizavimas tiek čia, tiek visoje Lietuvoje, gastrolėse – visur. Prieš 17 metų turėjome tikslą paskleisti impro virusą, tai tas virusas guviausiai iki šiol manau visoje Lietuvoje egzistuoja mumyse, sėkmingai mumis maitinasi ir mes jį maitiname. Tikiuosi, kad dar ilgai ilgai, ilgai bus galima improvizuoti. Pasiilgau ir žiūrovų, ir improvizacijų, ir partnerių. Galėsiu šį sezoną skirti daugiau laiko improvizacijoms, daugiau rodytis žiūrovams, tai žiūrovai lai nenusimina – būsiu dažniau jų akivaizdoje.

Spektakiui „Nuostabūs dalykai“ – 7 metai. Jį pradėjai vaidinti, kai tau buvo 33, kaip per 7 metus keitėsi tavo personažas? Ar jis brendo drauge su tavimi?

Taip, brendo kartu su manimi. Būtų įdomu pamatyti pirmus spektaklio įrašus iš premjerinių metų. Viskas sušvelnėjo, kampai labai nusiapvalino, nebėra jisai toks tiesmukiškas. Man labai pačiam sunku yra vertinti, aš nenoriu vertinti kas keitėsi, kaip pasikeitė, kadangi ir aš pats keičiuosi. Septyni metai – tai čia visas ciklas praėjo žmogaus pasikeitimo, atsinaujinimo beveik.

Spektaklis išlieka labai aktualus, labai lankomas ir aš labai mėgaujuosi spektakliu. Man atrodo, jeigu dar praeitų septyni metai, aš būčiau dar kitoks ir vėl kitoks būtų spektaklis. Juolab, tą spektaklį labai daug žmonių kuria, ne vien aš ant scenos esu. Jį kuria visi žiūrovai, kurie ateina į spektaklį, ateina ant scenos, tad ir spektaklis visada būna skirtingas ir kitoks.

Kiek žinau iš patirties, iš pasidalinimų, iš žmonių atsiliepimų, iš to, kaip bendrauju su kai kuriais žmonėmis, kurie pačiais pirmais metais matė spektaklį, buvo ant scenos, tai tikrai nemažai žmonių pakeitė šis spektaklis ir jų požiūrį į gyvenimą, ir tarsi atvėrė akis į tuos kasdienius nuostabius dalykus, kurie gali mus pradžiuginti. Žinau, kad iki šiol kai kurie žmonės remiasi nuostabių dalykų sąrašais, sudarinėja savo nuostabius dalykus visus septynis metus, tad tai ir yra maksimaliausias, koks tik galėjo būti, pasiektas tikslas.

Kuri eilutė iš spektaklio NUOSTABŪS DALYKAI Tau yra įsimintiniausia, turinti didžiausią prasmę?

Tai yra paprasta eilutė, aš jos neatskleisiu, bet tai yra paskutinis spektaklio sakinys, milijoniškasis nuostabus dalykas. Kas dar nematė spektaklio kviečiu pamatyti, o tie kas matė spektaklį jie tikrai žino apie ką aš kalbu. Nes visa kita be to dalyko neturi jokios prasmės.

Jeigu galėtum pasirinkti vieną kvapą, kuriuo kvepėtum visą likusį gyvenimą, koks jis būtų?

Labai sunku, nes aš esu kvepalų fanatikas, turiu mažiausiai penkiolika kvepalų. Gerai, pasakysiu: ne visą gyvenimą, bet va šiuo metu labiausiai pasiilgtas, kadangi yra vasara, tai beprotiškai mėgstu šveicarų parfumerio Andy Tauer „Phtaloblue“. Yra jūržolių, pankolių, jūros druskos, vandens kvapai - kadangi aš vistiek esu užaugęs prie jūros, tai man ta marinistinė tematika visą gyvenimą ir lydės.

Jei galėtum pasirinkti tik tris patiekalus, kuriuos galėtum valgyt visą likusį gyvenimą, kokie jie būtų?

Čia yra nu neįmanoma! Nežinau… Vienas tai tikrai būtų neapolietiška pica. Kitas dalykas, be ko negaliu gyventi, būtų jūros gėrybės, o trečias dalykas - visi fermentuoti dalykai.

Jei turėtum galimybę parašyti vieną sakinį, kurį skaitytų visi pasaulio žmonės – koks jis būtų?

Kažkaip skambėtų taip: „Atsipalaiduok, niekas iš tikrųjų nežino, ką čia daro“.

Kokiais žodžiais apibūdintum savo dabartinį gyvenimą?

Pats geriausias gyvenimas ever!