Martynas Starkus bičiuliui Vytarui adresavo šmaikštų laišką: „Turbūt, nuogu torsu malkas kapoji“
Karintui Lietuvoje skaičiuojant antrą savaitę žmonės ėmėsi ieškoti įvairiausių būdų, kuriais galėtų palaikyti ryšius ir santykius su artimiausiais draugais. Štai keliautojas ir žurnalistas Martynas Starkus savo artimam bičiuliui ir kelionių partneriui Vytarui Radzevičiui parašė viešą laišką, kuriuo maloniai pasidalijo ir su Žmonės.lt skaitytojais.
„Trylikta diena.
Mielas Vytarai,
Seniai nebendravom, tad nusprendžiau parašyti Tau laišką. It koks Seneka Lucilijui, ar Čiurlionis Sofijai. Nemažai laiko praėjo nuo mūsų paskutinės tarnybinės komandiruotės. Panašu, dar tiek ir daugiau teks palaukti iki kitos. Vienas Dievas težino, kokie keliai mums numatyti. Kaži, ar jie dar bus? Kaip manai? Žinau, kad esi toli nuo miesto, kažkur Dzūkijos miškų glūdumoje.
Medžius pjauni, aplink ūkį sukiojiesi. Apkasus ar lysves kasi? Gal pradėjai kokius rankdarbius drožti, švilpukus, inkilus, gal ir Rūpintojėlį kokį išgali papjaustyti? Gi nagingas esi, nesistebėčiau. Aš irgi, žinai, kažkiek prie miško. Gyvenu prie kelių pušų ir senos obels. Ji tai, matau, visai jau sulaukėjus, samanomis apaugusi, gumbais kažkokiais, neskiepyta, tai vargu, ar derlius šiemet bus. Bet va prieš kelias dienas uošvis malkų įdėjo, kai lankyti su pirkiniais buvome. Ne tai kad prašiau, tiesiog gero norėjo žmogus. Tai ne vieną dieną ant galinės sėdynės mašinoje jos pragulėjo – vis nesusiruošiau nunešti į vietą.
Darbą reikia suplanuoti, ne iš karto viskas. Malkinės neturiu, kaip pas tave, tai po balkonu, galvojau padėti. Štai vakar galų gale ryžausi. Nusiteikiau, susikaupiau ir erai padirbėjau. Du reisus po pilną glėbį malkų turėjau suvaikščioti, nuo mašinos iki balkono. Tiesa, dar mano mažametės po pliauską iškritusią surinko, tai kaip ir darbinga diena gavosi. Reikės kažkada jas padegti. Kaip tavo vaikai? Irgi dirba sunkiai? Anūkas gal jau į piemenis išėjo? Kiek ten jam jau? Kokie keturi? Nerūko dar? Žinai, su mano vaikais tai toks juokingas dalykas nutiko. Yra kažkokia lemtis, matyt, šiame gyvenime, ištarti žodžiai sugrįžtą. Pameni, mes dažnai keliaudami nesakome oficialiai savo profesijos, niekur nerašome, kad žurnalistais esmi. Va užsimiršome šiemet, parašėme vizų anketą pildydami ir neįleido į Indija- per daug problemų.
Tai rašydavom, kad aš esu pradinių klasių mokytojas, o tu – futbolo treneris. Žinok, jau trečią pusdienį dirbu pagal šią specialybę. Yra tų reikalų su pedagogika, aš Tau pasakysiu. Kita vertus – didelė laimė matyti, kaip tavo jauniausioji parašo ir perskaito pirmus žodžius. Vyresniųjų tai pražiopsojau.
Kaip tavo sveikata? Skauda ką? Geri daug vaistų? Gal gamtoje pats jau arbatėlėmis, žolelėmis gyvas, kokį šerną nusidobi? Kaip ten pas jus, gyvuočių, vilkų daug? Erkių? O uodai nepuola tuntais? Ar dar anksti? Galiu pasidžiaugti, kad mano šuo jau nebepuola mašinų. Vaikštom prie gatvės be pavadžio. Aišku, turiu turėti kišenėje kokių jo pusryčių likučių, bet esu jau ramus. Tiek, kiek gali būti ramus dėl gyvūno. Kaip tavo Sidas? Jis ten iš viso nežino, kas yra mašina. Gal kokius kurmius traukia iš urvų ir neša jums pietums pasigaminti? Ar iš ūkio kokio netolimo avį atgina?
Galvoju pradėti auginti plaukus. Tiesa, ne visur jie dygsta, jau yra ir nederlingų plotų, bet gerai paauginus kitus, galima būtų išmoningai padangstyti tuos tuštėjančius plotus. Mano tėvas taip darydavo. Jei niekur nebėgti, o futbolo dar ilgai nežaisim, tai ir nesidraiko. Tai gal visai nieko? Ką manai? Tiesa, nežinau, kaip Tau, bet man labai trūksta futbolo savaitgalių per tv. Taip ir neišmokau žiūrėti senų įrašų, man futbolas visų pirma – nenuspėjamumas ir aistra, vaizdo įrašas tai nužudo. Neįdomu.
Mano sportas dabar kilometrai miške, kieme, su šuniu, per kliūtis visokias šokinėti mokinu, žaislus nešioja, vaikus gano.
Jūs ten turit televizorių? Šilelį? Kiek kanalų rodo? Pas mane gerai rodo, bet nelabai ką pažiūriu. Vis to laiko nėra. Va ir dar viena dilema – kažkokia sąžinės graužatis, kad niekur neinu kitiems padėti, nieko niekam nevežu, neorganizuoju. Žinodamas Tave, suprantu, kad irgi blaškaisi. Čia kažkokios vidinės prieštaros, nes juk sakoma, kad, jei nori – ieškai galimybių, jei ne – pasiteisinimų. Tai aš čia vidinėje kančioje. Vis baudžiuosi pasiūlyti savo pagalbą, išeiti pro duris, bet kaskart kažką namie ir aplink padaryti prireikia. Tai taip ir tūnau čia. Bet dar bus laiko kažką gero nuveikti.
Kalendorius išmetė priminimą, kad šiandien turiu vykti į oro uostą ir skristi į Kanadą, paskui į Ameriką. Tai toks patrolinimas iš kompo gavosi. Nesipyksi gi, daug laiko praleidžiam kartu. Tenka priimti. Galvoju atkeršysiu nepakrovęs kokią naktį. Tegu pasivolioja ant tuščių.
Kaip Tavo svoris? Numetęs turbūt, nuogu torsu malkas kapoji, tai kur tam lašiniui likti? Aš tai žinok paprasčiau, su pačia rytais mankštą darau. Voliojamės ant žemės prieš ekraną, kuriame tokia labai kūda ir ištverminga, be sustojimo kalbanti teta visaip kaip tamposi. Tai mes bandom atkartoti. Judesiu tik, ne žodžius. Nėra lengva, aš tau pasakysiu. Tai gerai, kad neilgai. Todėl ir su svoriu matyt taip – ant savų. Vaikai dar miega tuo metu, tai toks laikas sau su Kotryna gaunasi. Nėra kalbų – mieliau pakviesčiau ją į restoraną vaikus pas senelius nuvežęs, bet čia jau teks neterminuotam laikui tokią prabangą atidėti, prisiminimais pagyventi. Tavo žmona kartu? Gal irgi kartu sportuojat? Ar tik pirtimi apsiribojat? Ką veikiat vakarais? Yra pas jus elektra, ar žibalinės lempos ir žvakės sutemus pakuriamos?
Pavasaris. Tai net nežinau, ar geriau tai būtų nutikę žiemą, ar dabar, kai saulė už lango. Geriau, aišku, būtų nenutikę, bet dabar jau tenka su tuo gyventi ir nesiskųsti. Daktarams dabar sunkiau. Ir ligoniams. Ir teisėtvarkos pareigūnams. Ir tiems, kas padeda.
Tikiuosi mano laiškas Tave pasieks. Suprantu, kad miške tau tie naujoviški išmislai nelabai reikalingi, bet gal vaikai parodys, jei užmatys kur.
Lik ten. Mažiau kontaktų – greičiau laisvė.
P.S. Ar jau daug nušovei besiartinančių nepažįstamųjų?“, – socialiniuose tinkluose rašė M. Starkus.