Mąstytojas Justinas Mikutis – lietuviškos mitologijos herojus

„Lietuviškos mitologijos herojus tas Mikutis“, – kažkas pakomentavo žiniasklaidoje publikuotus vieno artimiausių jo bičiulių dailininko, kolekcininko, žurnalisto Vaidoto Žuko prisiminimus apie keistą apšiurusį vyriškį, klaidžiojusį septintajame–aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose sovietiniame Vilniuje. Ne šio pasaulio gyventojas jis, matyt, dažnai atrodė net daugiausia su juo bendravusiems meno žmonėms.

MOZARTAS GYDO ŽAIZDAS

Vokiškai, prancūziškai, latviškai, lotyniškai, rusiškai, lenkiškai mokėjęs Mikutis buvo be galo plataus akiračio, jo atmintis buvo fenomenali. Nesustodamas galėjo originalo kalba deklamuoti Friedricho Hölderlino, Georgo Traklio, Rainerio Marios Rilke, Johanno Wolfgango Goethe, Osipo Mandelštamo, Adomo Mickevičiaus ir kitų kūrybą. Jis kliedėdavo nuo poezijos grožio, iš lietuvių ypač vertino Vytautą Mačernį, galėdavo jį ištisai analizuoti. Jį domino ir kinas, filosofija, religija. Nuolatinių kalbų ir susižavėjimo objektai buvo Johanas Sebastianas Bachas, Wolfgangas Amadeusas Mozartas ir Ludwigas van Beethovenas. Sakydavo: „Mozartas užgydo žaizdas anksčiau, negu jos atsiranda.“ „Dar klausimas, kas yra svarbiau – Bachas ar visi kiti kartu sudėjus...“

Justinas Mikutis nebuvo linkęs savo minčių konspektuoti, nėra išleidęs net brošiūros. Tačiau išliko šiek tiek rankraščių, laiškas, rašytas laisviems pasaulio žmonėms.

Justiną mokytoju, draugu vadino daug garsių dailininkų, skulptorių, poetų, rašytojų, muzikų.

Vaizduojamojo meno kūrėjai charakteringų veido bruožų mąstytoją mėgo fotografuoti, piešti, lipdė jo portretus, įamžino ir grožinėje literatūroje. Apie du bendramokslius – Justiną Mikutį ir skulptorių Antaną Mončį – knygą „Ketvirtoji dimensija“ parašė Tomas Sakalauskas.    

Daug metų jo atminimu atkakliai rūpinasi Vaidotas Žukas. Savo ir kitų su šia unikalia asmenybe bendravusių žmonių prisiminimus Vaidotas ne kartą yra aprašęs spaudoje, nupiešęs ir nutapęs keliolika mokytojo portretų, Atgimimo metais sukūrė jam skirtą dviejų dalių dokumentinį filmą „Agrastų vynas“, rengė parodas. Keliolika metų trukusiam jų bendravimui neturėjo įtakos tai, kad Mikutis buvo trisdešimt ketveriais metais vyresnis. 

ŽEMAITIŠKAI UŽSISPYRĘS

Justinas – trečias iš keturių Plungės rajono Šateikių Rūdaičių kaimo žemdirbių Onos ir Antano Mikučių vaikų. Nuo mažumės kitoks, baugštus ir ligotas jis visai netiko prie ūkio, bet turėjo gerą galvą. Tik tėvams trūko finansinių galimybių leisti jį į mokslus. Su vyriausiuoju broliu Antanu buvo priimtas į Kretingos pranciškonų gimnaziją ir nemokamai gavo bendrabutį bei maitinimą su sąlyga, kad ją baigęs rinksis kunigo kelią. Tačiau brolis mokslus metė, o dėl tokio jo poelgio ir Justinas liko be stogo bei maisto. Vis dėlto mokytis norėjo taip smarkiai, kad kurį laiką nakvodavo Kretingos geležinkelio stotyje. Vėliau Paryžiuje gyvenęs jo gimnazijos draugas skulptorius Antanas Mončys yra pasakojęs, kad būdamas keturiolikos ar penkiolikos Justis šimto puslapių Aleksandro Puškino poemos „Eugenijus Oneginas“ tekstą atmintinai rusiškai deklamuodavo nuo pradžios iki galo be klaidų ir be pauzių!

1942 metais Justinas Mikutis įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, bet po pusmečio vokiečiams universitetą uždarius grįžo į Žemaitiją ir ėmė mokytojauti. 1945-ųjų pabaigoje be kaltės buvo suimtas, neteisingai nuteistas ir 1946 metais birželį ištremtas į Uchtos lagerį, o po penkerių – perkeltas tęsti bausmės į Vorkutą.

Dailės istorikas Petras Juodelis grįžęs iš lagerio žmonai kadaise užsiminė: jei pasaulyje yra šventųjų, vienas iš jų – Justinas Mikutis. Jie matėsi Vorkutoje, kur sąlygos buvo ypač rūsčios. Kur nužmogėti, žlugti, išduoti, atimti iš kito kąsnį buvo natūralu. Tačiau Justinas sau to neleido.

Vienas iš dokumentinio filmo „Agrastų vynas“ pašnekovų profesorius Vytautas Landsbergis pasakojo, kad kai 1956 metais Justiną iškvietė Vorkutos lagerio viršininkas ir pasakė, jog jis gali keliauti namo, Mikutis atsiklaupė ir paprašė, kad jį nušautų. Per daug čia buvo patyręs pažeminimo ir skausmo, kad su šia našta norėtų gyventi toliau...

Grįžęs į Lietuvą jis apsistojo Vilniuje ir pamažu tapo kultūrinio nesitaikstymo su sovietų sistema simboliu. Jis darė įtaką ne tik to meto mūsų šalies kuriantiems žmonėms, bet ir Maskvos, tuomečio Leningrado disidentams.

Mažai kas žino, kad Nobelio taikos premija apdovanotas Andrejus Sacharovas tik po susitikimo su Mikučiu pradėjo savo asmens teisių gynimo epopėją. „Kai į tuometį Leningradą ar Maskvą atvažiuodavo Justinas Mikutis, disidentai prisimena, kad visi susirinkdavo aplink jį: buvo degtinės, bet dar daugiau kalbų. Ir kelias paras jie bendraudavo, – pasakoja Vaidotas. – Kartais sužinoję, kad atvyks Mikutis, buvę jo lagerių bičiuliai suvažiuodavo iš kitų sovietinių respublikų – prisiminti, ką kartu išgyveno, ir jo pasiklausyti. Justinas yra prasitaręs, jog kartą Borisas Pasternakas jam nupirko traukinio bilietą į Maskvą ir atgal, kad galėtų pasišnekėti.“

Iš lagerių grįžęs į Lietuvą Justinas Mikutis, dėl savo atsainios laikysenos sovietinio režimo atžvilgiu, Vilniuje galėjo gauti tik paprastus darbus: buvo techninių tekstų vertėju, paskui – gamykloje liftininku.

NEEILINIS POZUOTOJAS

Vaidoto Žuko ir įtaigaus mąstytojo keliai pirmą kartą susiėjo Vilniaus dailės mokykloje – čia vienas mokėsi, kitas – pozavo, paskui tokiomis pat aplinkybėmis – tuomečiame Vilniaus dailės institute. Ir į vieną, ir į kitą mokyklą pozuoti jį kvietė dailininkas Arvydas Šaltenis. „Jis buvo išdžiūvęs, geras dailės modelis – puikiai matyti anatomija, buvo įdomu jį tapyti, – prisimena Vaidotas. – O nereikliam dėl buities Mikučiui už valandą pozavimo gauti vieną rublį buvo gera finansinė parama.

Tos pertraukos tarp pozavimo, kai Justinas kartu su studentais eidavo atsikvėpti, parūkyti ir laisvai pakalbėti, būdavo paskaitų paskaitos! Dėl jų mes eidavome į institutą. Mikutis skersai išilgai žinojo kino, literatūros, meno ir religijų istoriją, filosofiją. Juk lageriuose praleistą dešimtmetį bendravo su aukščiausio lygio intelektualais.“

Vaidotas prisipažįsta, kad klausydamasis Justino sąmonės srauto suprato sutikęs tikrą dvasios titaną. O būdamas antrakursis jį pirmą sykį pasikvietė į savo dirbtuves. „Tada jau daug kūriau. Kas porą savaičių jis pas mane užsukdavo, rodydavau, ką esu padaręs. Matyt, jam pas mane patiko, – dailininkas pasakoja, kad tai buvo žmogus, kuriam reikėjo publikos. – Jis man atrodė tarsi apaštalas, pranašas, bet – nors labai tikintis – kitoks, nebažnytinis: trenktas, muštas, tos sistemos luošintas. Jis turėjo ir švento atstumtojo bruožų. Į Vilnių iš Europos atvažiavę profesoriai išpūtę akis žiūrėdavo: iš kur šiame Sovietų Sąjungos užkampyje toks žmogus?!“ 

Vaidotas su šypsena prisimena, kad Justinui tapo dar savesnis, kai penktame kurse iš Dailės instituto buvo išmestas. Su šeima įsikūręs sostinės Jeruzalėje, menininkas į tuomet jau namuose įrengtas dirbtuves pabūti visada priimdavo ir savo mokytoją, jį kviesdavo prie bendro stalo.

„Kartą žiemą vėlai vakare autobusu grįžau iš miesto. Sninga, pusto. Žiūriu, stotelėje stovi liūdna pagyvenusi moteris su venzlais. Paklausiau, ką ji čia veikia. Išgirdęs, kad sūnus išvijo iš namų ir ji neturi kur eiti, pakviečiau pernakvoti pas mus, – prisimena Vaidotas. – Justinas jau buvo pas mus. Pareinu su bobute, jos kaldromis ir daktariškomis dešromis! Kaip tai sužavėjo Mikutį! Sakė, nors esu griekų padaręs, močiutės globojimas daug ką kompensuos. Ji pas mus gyveno gal kokį mėnesį, paskui kažkur dingo...

NESIPRAUSĘS IR ALKANAS

Vaidotas pasakoja, kad išmintimi visus gluminęs Mikutis ne visiems atrodė patraukli asmenybė. Su juo nebuvo lengva. Tremtyje Justinas buvo ir daužomas, ir šunų kandžiojamas. Be to, iš prigimimo turėjo keistą drebulį – net bažnyčioje negalėdavo sėdėti ar klūpėti – nuolatos vaikščiodavo. Ir jau vien todėl iš karto atkreipdavo dėmesį į save.

„Jis gyveno savo kambarėlyje Naujojoje Vilnioje, bet kartais mėnesių mėnesiais ten negrįždavo. Neturėdavo kur nusiprausti, išsiskalbti, – Vaidotas pasakoja, kad jam kartais stengdavosi padėti paprasčiausiais buities reikalais. – Mano žmona jį apskalbdavo. Aš Justiną vesdavausi į viešą miesto pirtį. Ten, kur visi nuogi prausiasi, jis įeidavo su paltu. Nusirengdavo ir skalbdavosi, o nuo jo tekėdavo purvas. Žmonės imdavo rėkti. Jis buvo toks... Oficiozas jo nemėgo dėl drąsių kalbų, kai kurie jaunesni žmonės vengė dar ir dėl nevalyvumo, atgrasios išvaizdos: kadangi buvo alergiškas saulei, vasarą  būdavo spuoguotas. Justis net miegodavo kitaip: ant galvos užsitraukęs antklodę. Esu jį tokį piešęs: kojos nuogos, o ant galvos pūpso krūva patalų.“

Mikutis leisdavosi piešiamas. Vieną jo portretą Vaidotas Žukas pavadino baironiškai – „Weltschmerz“ – pasaulio skausmas. Bet Justinas pataisė: „Esu ne Weltschmerz, bet Welt Beleidigung – pasaulio nuoskauda..

Neatstumdavęs kitų pagalbos Justinas Mikutis buvo linkęs ir pats dalytis. Kai Žukų šeima išgyveno sudėtingą laikotarpį, jis kelis kartus paskolino pinigų. „Jei kišenėje turėdavo trisdešimt rublių, tai penkiolika lengva ranka duodavo tiems, kam labiau reikia, – prisimena Vaidotas. – Pasakojo, kaip eidamas pro Aušros vartus visus prašančius išmaldos apdalijo kapeikomis. Paskui nuėjęs pietums pirkti batono ir kefyro žiūri, kad nebeturi už ką. Tai atsistojo prie tų ubagėlių ir vėl susirinko maistui...“

DVASIOS MOKYTOJAS

„Mano tėvas Vilniaus universiteto dėstytojas Valdas Žukas nebuvo sovietinės sistemos žmogus. Tačiau kartkartėmis man vis priekaištaudavo, kad draugauju su Justinu. Nes kai kurie to laiko inteligentai jam užsimindavo, kad jei aš bendrausiu su Mikučiu, mane sužlugdys, – prisimena girdėjęs įspėjimų. – Jis tikrai galėjo įteigti savo pažiūras, bet jei turėjai stuburą – viskas gerai. Tėvas Justino nemėgo, bet kai parsivesdavau jį pietauti, su juo kalbėdavosi. Visą laiką deklamuojantis, nuolatos šnekantis įvairiomis kalbomis jis glumino daugelį. Jei kartu nueidavome į Bergmano ar Fellini filmą, vėliau galėdavo juos analizuoti nors ir penkias valandas. Kalbėti apie perskaitytas knygas galėdavo be galo be krašto. Kaip lygus sugebėdavo šnekėtis su bet kokios srities profesoriais. Kartais šalia Justino jie atrodydavo lyg vaikai, netgi irzlūs vaikai...

Jaunam žmogui, kuris tik bręsta gyvenimui, pradeda kurti, labai gerai turėti dvasios mokytoją ir jo klausinėti apie bet ką. Net apie fiziologinius, lytinius dalykus Justinas žinojo daugiau už mane. Jau nekalbu apie kultūrų ir civilizacijų istoriją.

Kai jis sėdėdavo mano dirbtuvėse, išmokau dirbti kartais nekreipdamas dėmesio į jo kalbas, kai kada jos kartodavosi. Būdavo, kad Justinas kalbėdavo taip sudėtingai ir kartu taip įdomiai, kad ne iš sykio pavykdavo suprasti, ką jis nori pasakyti. Tačiau kartodavo daug sykių, todėl galėdavai prasmę suvokti.

Gali būti, kad draugaudami mes vienas kitą atitikome kaip kirvis kotą: aš norėjau bendrauti su tokia laisva, nuoširdžia asmenybe, turinčia ypatingos patirties, o Justinas Mikutis buvo tikrai unikalus.“

Savo pasaulyje gyvenęs mąstytojas su jaunuoju draugu keliaudavo po Lietuvą, kartais net kelis sykius per mėnesį vykdavo į įdomesnes parodas Leningrade ar Maskvoje. „Naktiniu traukiniu nuvažiuoji, dieną praleidi muziejuose ir kitu naktiniu traukiniu grįžti, – prisimena Vaidotas. – Kartą su kolega Eugenijumi Varkulevičiumi išskridome į Gruziją. Susitarėme po dešimties dienų su Justinu, grafiku Rimvydu Kepežinsku, dar keliais bendraminčiais pasimatyti Novgorode. Ten susitikome, nuėjome į Andrejaus Rubliovo ir Teofano Graiko ištapytą Atsimainymo cerkvę. Vyko liturgija, išėjome – jau vakaras, o nakvyne nepasirūpinome. Šventoriuje garsiai tariamės, kur nakvosime, o šalia ubagėlės prašo išmaldos. Kažkuris iš mūsų rusiškai pasakė, kad tų moterėlių reikia paprašyti, – viena išgirdo ir pakvietė pas save. Sugulėme ant čiužinių ir pernakvojome. Justinui patiko, kad mes jauni ir galime būti tokie plevėsos.“

MONOLOGO ŽMOGUS

To meto Lietuvoje buvo ir daugiau grynuolių. Tarkim, „Naujosios Romuvos“ redaktorius, profesorius Juozas Keliuotis. Ir su juo Vaidotas Žukas bendravo, ir su juo kartais sėdėdavo iki ryto. Kartą nusprendė du savo mokytojus supažindinti, todėl su Mikučiu nuvažiavo pas profesorių į namus Antakalnyje. Tačiau jiedu nesusikalbėjo. „Abu monologo žmonės, kupini minčių, patirties, bet nemokantys klausytis ir derintis su kitu tokiu pačiu. Tas jų susitikimas buvo vienintelis. Keliuočiui Mikutis nepasirodė labai įdomus, o Justinas naują pažįstamą apibūdino lakoniškai: „Labai tradicinis.“

Bet su dar vienu unikaliu Lietuvos šviesuoliu Viliumi Orvidu Justinas sulipo – ir stipriai. Kokius penkerius paskutinius gyvenimo metus jis pas šį menininką ieškodavo ramybės. „Kai kurias Orvido skulptūras jis vadino genialiomis, – prisimena su abiem legendinėmis asmenybėmis šiltai bendravęs Vaidotas Žukas. – Mikutis Vilių vertino dar ir dėl to, kad šis nesitaiksto su sistema. Nepasiduoti ir neparsiduoti tuometei okupacinei sistemai – toks Justinui buvo beveik pagrindinis žmogaus ir jo kuriamo meno vertinimo kriterijus. Jei menininkas kuria, bet eina į kompromisus su sistema, Mikučiui jis buvo niekas.

„NU TAI MALADEC“

Nenuglaistytą Justino Mikučio portretą iš savo prisiminimų dėliojantis Vaidotas Žukas neslepia, kad paskutinius gal pusantrų mąstytojo gyvenimo metų jiedu buvo atitolę. Justinas bendraudavo, pauliavodavo ir su kitais jaunais menininkais. Tik gurkšnoti vyną su Mikučiu nebuvo linksma: išgėręs jis mėgdavo atsisėsti į krėslą, rankomis susiimti galvą ir panirti į save. Įkaušusioje kompanijoje garsiai reikšdavosi kiti...

Vaidotas ir kiti draugai lankė gyvenimo pabaigoje ligoninėje atsidūrusį Mikutį. Mirties išvakarėse jo bičiulė pranešė, kad Katedros aikštėje milicija išvaikė pirmą Sąjūdžio mitingą, bet minia vis tiek sugiedojo Lietuvos himną. Justinas, nors jau buvo visai silpnas, paklausė: „Ar tikrai sugiedojote?“ Ir kai sulaukė patvirtinimo, ištarė: „Nu tai maladec.“ Iš šio jam nesvetingo pasaulio jis galėjo išeiti ramus, nes Lietuvoje jau kvepėjo laisve, o tai jam visą gyvenimą buvo be galo svarbu. 

1988 metais birželio 2 dieną miręs Mikutis buvo pašarvotas Šv. Rapolo bažnyčioje. Vaidotas prisimena užsukęs nupiešti paskutinio Justino portreto – gulinčio karste. Mišioms už mirusį bičiulį besiruošiantis kunigas Kazimieras Vasiliauskas negalėjo sugalvoti, ką pasakyti per pamokslą. Bet naktį jis susapnavo Justiną ir šis paprašė, kad kunigas per pamaldas žmonėms nuo jo padeklamuotų tokį eilėraštį:

Žemę noriu karalium praeiti,

nesilenkdamas niekam daugiau,

nors gavau aš elgetos kraitį,

noriu žemę karalium praeiti,

ir net mirdamas juoktis iš jų,

iš tų vargšų – turtuolių skurdžių.

NEPARAŠYTA KNYGA

Per Justino šermenis jo brolis Antanas pripažino, kad Vaidotas buvo artimiausias mirusiajam žmogus, nebijojo su juo bendrauti. Todėl pakvietė atvažiuoti į Naująją Vilnią į Justino kambarėlį – prašė pasiimti, ką vertingo ras, nes tikėjo, kad brangins ir mokės išsaugoti...

Menininkas prisimena, kad nuvažiavęs ten rado justinišką netvarką: stalas buvo apkrautas raštais, kefyro buteliais, buvo ir bibliotekėlė.

„Prisidėjau kokias tris dėžes raštų, kelias dėžes knygų, laiškų, užrašų knygelių. Po Justino laidotuvių viską muziejiškai supakavau – išsaugojau kiekvieną lapelį, – pasakoja Vaidotas. – Jo užrašų knygelėse radau daug adresų. Pagal juos į visą pasaulį – Švediją, Prancūziją, Vokietiją, jo lagerio draugams iš Rusijos, Ukrainos, Moldovos, kitų šalių – parašiau laiškus. Pranešiau, kad vakar palaidojome Justiną Mikutį, ir jei turi kokių nors jo laiškų, užrašų, atsiminimų iš susitikimo, paprašiau atsiliepti, parašyti. Išsiunčiau apie keturiasdešimt laiškų, po kurio laiko gavau apie dvidešimt atsakymų. Kai kurie vokai atkeliavo stori. Tarkim, iš Švedijos atsiliepė Nobelio premijos laureato Päro Lagerkvisto duktė Elen Lagerkvist. Su ja Justis susirašinėjo. Ji atsiuntė pluoštą jai vokiškai rašytų laiškų. Viską surinkau ir dvidešimt metų saugojau.“

Minint dvidešimtąsias Justino Mikučio mirties metines, Vilniaus Bernardinų bažnyčioje susirinkę jo draugai paragino Vaidotą rengti knygą ir pažadėjo duoti sukurtų jo portretų. Tačiau knygos herojaus dukterėčia, padėjusi rengti leidinį, išsigando, kad kai kurie prisiminimai, nuotraukos darys gėdą jos giminei, ir darbai sustojo. „Idėjos išleisti knygą apie savo mokytoją, apie mąstytoją Justiną Mikutį vis dar neatsisakiau, – sako Vaidotas Žukas. – Tas žmogus buvo labai brangus. Ne man vienam – daugeliui to meto kultūros žmonių.“

Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.