Matas ir Rasa Mizgiriai: pajūrio vėjo pagauti

Išduokite paslaptį, kaip pagauti vėją?

Matas: Už ragų (juokiasi)! Jei rimtai, reikia tvirtų rankų, žvitraus proto ir atviros širdies.

Vėjaračių sportas sugalvotas Naujojoje Zelandijoje, tradicijos stipriausios turbūt Amerikoje, o pasaulio čempiono taurę parsiveža lietuvis. Kaip į jus žiūrėjo kiti varžybų dalyviai?

Matas: Aišku, stebėjosi. Bet visi supranta, kad mūsų varžybose laimi meistriškumas, greita reakcija. Sekundės trukmės judesys, manevras tau gali pelnyti metrą pranašumo. Turi suaugti su savo vėjaračiu, kad jį jaustum.
Vėjaračiais susižavėjau prieš penkerius metus. Vos tik pamačiau juos turizmo parodoje Suomijoje. Pasidomėjau: ir daugybė varžybų visame pasaulyje organizuojama, ir puiki pramoga net mėgėjams. „Blokart“ – mažiausių vėjaračių klasė. Jie patogūs tuo, kad yra vienos konfigūracijos, todėl tinka visiems – nuo vaikų iki suaugusiųjų. Net dizainas vienas: tai reiškia, kad bet kuris žmogus, įsigijęs šios klasės vėjaratį, gali varžybose dalyvauti su savo prietaisu. Ir tavo konkurentas turės tokį patį – ne geresnį, nė kiek nepatobulintą. Todėl santykinai tai yra pigus sportas. Lietuvoje vėjaračiai populiarūs tarp buriuotojų, kurie žiemą patiria vėjo badą. Juk buriavimo vandenyje sezonas – vos trys keturi mėnesiai.

Bet, kad buriuotum vėjaračiais ir mokytum to kitus, kad tai taptų verslu, pirmiausia turėjo patikti pačiam.

Taip. Aš gimęs Nidoje, nuo penkerių buriavau ant vandens: vasarą – mažais laiveliais, o žiemą išsitraukdavome ledroges. Atradęs vėjaračius, pamačiau dar vieną jų pranašumą: jais galima buriuoti ir vasarą, ir rudenį, ir pavasarį, ir net žiemą ant ledo, nes ratus lengva pakeisti pačiūžomis. Mano aistra – vėjas. Vadinasi, ir viskas, kas su juo susiję. Jau ketvirti metai važinėju į vėjaračių varžybas. Čia, Nidoje, turiu puikias sąlygas treniruotis – man Nidos aerodromas visai šalia namų.

Be vėjaračių, į Nidą atvažiavusiems poilsiautojams siūlau ir kitas aktyvaus poilsio pramogas: vasarą – plaukimą kanojomis iš marių apžiūrėti Mirusių kopų. Arba žygius pėsčiomis: atsikelti penktą ryto ir pamatyti bundančią gamtą. Ar yra dalyvių? Aišku! Svarbiausia – iš vakaro avansą paimti, tada ryte tikrai ateis (juokiasi).

Atsikelti penktą ryto ir pamatyti bundančią gamtą. Ar yra dalyvių? Aišku! Svarbiausia – iš vakaro avansą paimti, tada ryte tikrai ateis.

Žmoną į vėjaratį taip pat įsodinote?

Matas: Sodinti nesodinau. Rasa pati kažkada pasiprašė.
Rasa: Kai pirmąsyk važiavau pajūriu, klykiau iš džiaugsmo, sumišusio su baime. Labai greitai įsibėgėjau ir toks jausmas, kad niekad nesustosiu (šypsosi). Krykštavau nuo Nidos iki pat Pervalkos.

Kas labiausiai veža?

Matas: Skrydžio jausmas. Kai esi vienas su vėju. Juk nenaudoji jokių variklių, pašalinės energijos, tiesiog sklendi prisitaikydamas prie vėjo. Net greitį gali pasiekti ne tokį jau mažą, todėl reikia mokėti orientuotis, valdyti situaciją. Pavyzdžiui, pasaulio čempionate mano greitis vietomis buvo 78 kilometrai per valandą. Sėdi labai arti žemės, todėl jauti, kad kone kyli. Atsiduri kažkur tarp dangaus ir žemės. Neseniai buvo pasiektas pasaulio greičio rekordas – 103 kilometrai per valandą. Tačiau varžybose nėra tikslo pasiekti maksimalų greitį, svarbiausia – pirmam kirsti finišo liniją. O tam kartais ne greitis, bet tinkamai pagautas vėjas labiau padeda.

Pajūrio miestai turi savo etiketes – jūra, kopos, gintaras... Vadinasi, čia užaugę žmonės turėtų būti menininkai, gintaro dirbinių meistrai... O jūs nusižengėte šiai taisyklei.

Matas: Nuo vaikystės matydavau, kaip mama juvelyrė nuolat kažką lituoja, dirba, kuria. Bet manęs tai netraukė. Tėtis – fotografas, taip pat užsiima gintarais... Aš lyg ir neblogai fotografavau, bet gal didelio pašaukimo neturėjau. Man labiau rūpėjo po mokyklos į didmiestį, į šurmulį pabėgti. Paauglio akimis, Nida buvo kaimų kaimas.
Rasa: Vos tūkstantis žmonių čia gyvena nuolat.

Matas: Baigus mokyklą čia atrodė per ankšta, veiklos trūko... Net į aukštąją stojau Vilniuje – sostinėje, kuo toliau nuo Nidos. Studijavau transporto inžinerinę ekonomiką ir vadybą. Paskui dar Kaune – tarptautinę teisę. Galvojau apie jūrų teisę. Bet greitai supratau, kad teisininkas aš nebūsiu – ne mano sritis. Didžiausia atgaiva sielai būdavo kelionės: kiekvieną vasarą važiuodavau į kalnus. Su bičiuliu baltarusiu visą Europą ištranzavome – 11 tūkstančių kilometrų įveikėme. Vasarą – į kalnus, žiemą, rudenį ir pavasarį – po Lietuvą.

Iki Nidos atvažiuodavote?

Matas: Ne, tuo metu ne. Dešimt metų normaliai nebuvau Nidoje.

Jūs – Nidos emigrantas, Rasa – kaunietė. Kaip susipažinote?

Rasa: Tarp mūsų metų skirtumas lyg ir nedidelis, bet kai susitikome, Matas jau buvo magistrantūros studentas, o aš – dar tik vienuoliktokė. Vieną šaltą kovo 11-osios dieną draugė paprašė tranzuoti su ja iki Musteikos kaimo. Tuo metu buvau įsimylėjusi tą senovinės bendruomenės kaimelį, kur nėra nei parduotuvės, nei mokyklos. Įsivaizdavau (net mamai pasakiau), kad kelsiuosi ten gyventi, nes civilizacija nieko gero žmonėms neduoda. Neva per vasarą grybausiu, uogausiu, susitaupysiu ir gyvensiu. Mama klausėsi manęs paklaikusi, aš juk tuo metu mokiausi prestižinėje Kauno gimnazijoje...

Taigi tądien suvažinėjome su drauge į tą kaimą, reikia tranzuoti atgal. Saulė leidžiasi, šalta, jeigu nepagaunam mašinos – nežinia, kur pasidėti. Žiūriu, važiuoja oranžinis žiguliukas. Prie vairo – jaunas vaikinas, garsiai traukiantis prancūzišką roką. Išsikalbėjome, jis man paskolino paklausyti kompaktinį diską, apsikeitėme telefonais. Dar kai papasakojo, kad būdamas viename žygyje, kur skambėjo senos pagoniškos dainos, užsimanė ir pats dainuoti, mes su drauge tik rankomis patrynėme – pačios dainavome folkloro kolektyve, o vyriškų balsų, kaip visada, trūksta. Pamažu tarp mūsų atsirado daug bendrumų. Nuo to pirmo susitikimo iki santuokos praėjo dveji su puse metų.

Matas: Paskui gimė sūnus Vykintas. Aš tuo metu dirbau vyriausiuoju ekonomistu sėkmingoje bendrovėje. Pareigos buvo geros. Bet ėmiau jausti: ne man tas ofisinis darbas. Viskas lyg ir gerai, bet pasitenkinimo jausmo nėra. Jaučiausi lyg stovintis vanduo. Todėl sūnaus gimimas buvo gera proga išeiti tėvystės atostogų, atsitraukti nuo visko ir pagalvoti, kaip noriu gyventi. Šios mintys pastūmėjo į tai, kaip gyvename dabar.

Kada prasidėjo grįžimas į Nidą?

Rasa: Kai Matas sugalvojo verslo idėją. Niekas iki tol nebuvo sumąstęs Nidoje pasiūlyti apžiūrėti Mirusių kopų iš vandens pusės. Ir ne plaukiant motorinėmis valtimis, o ramiai iriantis. 2006 metais praleidome čia pirmą ilgą vasarą. Vykintui tada buvo metukai, aš dar studijavau Vilniuje. Kelerius metus taip ir būdavo: vasarą – Nidoje, žiemą – Vilniuje.
Matas: Iš pradžių ir patys manėme, kad Nidoje gyvensime tik vasaromis. O paskui pamatėme, kad darbo daug, išvažiavęs negali žinoti, koks oras Nidoje ir iš kokios pusės vėjas pučia. Juo labiau kad ne tik pavieniai turistai, bet ir įmonės, kolektyvai panoro komandos formavimo renginių, aktyvių pramogų Kuršių nerijoje.

Jaučiamės radę savo vietą pasaulyje. Čia nespėjame įklimpti rutinoje, nes kasdien nauji žmonės, naujos idėjos. Kaip vėjas Nidoje – kasdien kitoks.

Kokių minčių turėdami važiavote jau gyventi visam laikui?

Rasa: Aš dar nebuvau apsisprendusi čia gyventi. Jaučiausi taip, tarsi iš manęs būtų ką nors atėmę. Veikė ambicijos, didžiulis ego: kaip aš paliksiu visas Vilniaus galimybes, savo karjerą?.. Ir artimieji bandė auklėti: „Ką jau čia? Tik vaikus ir teauginsi...“ Matui buvo lengviau, nes jis žinojo, ką veiks Nidoje. O man sukosi mintis, kad kone pasilaidosiu tame kaime.

„Aš gi verta daugiau!“ – kartojau sau. Dabar galiu pasakyti, kad tokie ambicingi pareiškimai – visiška saviapgaulė! Bet tada buvo labai sunku: rašiau bakalauro darbą, jaučiau spaudimą stoti į magistrantūrą, Vykintą prižiūrėjo Mato mama Virgina, žūtbūt reikėjo užsidirbti pinigų, draugų čia neturėjau, viskas atrodė svetima...

Net mūsų santykiai su Matu buvo įtempti. Turiu pasakyti, kad verslas apskritai kenkia poros santykiams. Jie taip sparčiai blogėjo, kad mums su Matu jau reikėjo psichologinės pagalbos. Bet nei laiko, nei jėgų nueiti pas psichologą nebuvo. Tuo metu kažką skaitydama internete pamačiau kvietimą: „Išmok suteikti psichologinę pagalbą kitam.“ Taip savanoriškos emocinės paramos telefonu ir internetu tarnyba „Jaunimo linija“ kvietė savanorius. Parūpo pažiūrėti, kas tai yra. Gal padės... Nes buvau jau tokios klaikios būsenos, kai net pati sau nebepatikau. Iš šalies atrodė kvaila: savo vaiko nematau per mokslus ir darbus, o dabar dar turėsiu rasti laiko ir naktimis telefonu psichologiškai konsultuoti žmones.

Nesąmonė! Mes tai net slėpėme nuo Mato mamos, nes ji tikrai būtų pirštą prie smilkinio pasukiojusi. Bet Matas labai palaikė: „Eik. Tai – gera idėja.“ Per tuos pusę metų, kuriuos ten dirbau, padėdama kitiems aš padėjau ir sau. Gavau labai daug savo pačios jausmų suvokimo žinių, įgūdžių. Tarsi iš šalies pamačiau savo gyvenimą: mokausi tai, ko nenoriu, kankinu tuos, kuriuos myliu. Suvokiau, kad šalia turiu tai, kas svarbiausia žmogui, – šeimą. Pamatęs, kas su manimi vyksta, ir Matas pareiškė, kad irgi nori savanoriauti „Jaunimo linijoje“. Abiem ši patirtis buvo be galo vertinga. Susivokėme savyje, išmokome kalbėtis ir klausytis vienas kito, pasikeitė mūsų santykiai.

Matas: O svarbiausia, ilgainiui pamatėme, kad čia net smagiau auginti vaikus nei kur nors mieste, asfalto ir betono džiunglėse. Rudenį, žiemą, kai miestelyje lieka tik vietiniai, vaikų gali net neprižiūrėti: žinai, kad nieko neatsitiks, kad kaimynas parves, jei kur per toli bus nuėjęs. Čia auginti vaikus – tikras komfortas. O kai atėjo žiema ir išbandžiau vėjaračius ant ledo, supratau, kad Nidoje gyventi netgi visai smagu ir gera.

Rasa: Šeima yra didžiausias darbas ir pagrindinis siekis. Jokios karjeros, jokios pareigos tam neprilygsta. Tai, ką duodi savo šeimai, tai ką įdedi vaikams, kol jie maži, – didžiausia gyvenimo vertybė.
Matas: Norime užauginti vaikus, kad būtų dori, atviri žmonės. O jeigu norės bėgti iš Nidos, taip kaip aš kadaise, tegu. Nereikia laikyti, reikia, kad jie rastų save. Mes su Rasa, ko gero, jaučiamės radę savo vietą pasaulyje. Čia nespėjame įklimpti rutinoje, nes kasdien nauji žmonės, naujos idėjos. Kaip vėjas Nidoje – kasdien kitoks.