Matas Niparavičius: „Visada norėjau, kad šalia manęs būtų moteris su charakteriu“ (papildyta spalio 6 d.)
Turėti rančą, kur augintų žirgus. Tai – tik viena iš svajonių, apie kurią kukliai prasitaria buvęs krepšininkas, sporto baro projektų vadovas ir viešbučio „Šarūnas“ direktoriaus pavaduotojas Matas Niparavičius (30). Dar jis planuoja kitą pavasarį šokti parašiutu, pilotuoti lėktuvą... Bet kol kas visą laisvalaikį pasiglemžia šokių projektas „Šok su manimi“: „Ėjau dėl savęs. Pažiūrėti, ką sugebu. Iškrisiu šią savaitę ar kitą – nesvarbu. Nuo to pliusas, kurį aš užsidėsiu baigęs šitą projektą, nesumažės.“
Su jumis viešoje vietoje susitikti – gana linksma: visi nulydi žvilgsniais. Eini kaip su skiriamuoju ženklu...
Tikrai nesu aukščiausias žmogus Vilniuje. Mano ūgis – tik du metrai ir šeši centimetrai. Sabonis visais šešiolika centimetrų už mane aukštesnis. Priėjau prie jo: net neįprasta į viršų žiūrėti. Toks mažas pasijutau (juokiasi)...
O koks jausmas visą laiką žiūrėti žemyn?
Įpranti ir net nebegalvoji. Čia kaip pro staktą eidamas visą laiką pasilenki: reikia nereikia... Būna, stakta dar pusmetris virš galvos, bet aš nejučia lenkiuosi. Kad ūgis – išskirtinis bruožas, greičiau ne man, o kitiems atrodo. Iš savo varpinės žiūrint – man visi vienodi.
Tik žirgą jums būtų sunku išsirinkti...
Na, nėra jau taip, kad atsisėsčiau ir kojos vilktųsi. Nebent ant ponio kokio (juokiasi)...
O šokiuose ūgis netrukdo?
Nė kiek! Maniau, kad bus daug blogiau. Nesakau, kad esu superinis šokėjas ir kad man viskas lengvai pavyksta. Ūgis, kūno sudėjimas, galų gale visas raumenynas nuo dešimties metų lavintas visai kitaip – visa tai atsiliepia. Bet man pačiam labai įdomu daryti tai, ko niekad nesu bandęs. Krepšinyje stovėsena turi būti kuo platesnė, o čia – kojos suglaustos, nugara tiesi. Atrodo, plyšta visi raumenys, kai bandau tai padaryti. Bet visiškai nesigailiu, kad sutikau šokti.
Draugai nesišaipo?
Patraukia draugiškai per dantį. Simas Jasaitis sužinojęs juokėsi: „Kur tu, tėvai, eini? Kas tau atsitiko?“ „Simuk, pažiūrėsime, kuris iš mūsų geriau šoka“, – pasakiau, prisiminęs klipą, kuriame jis maivėsi. Velnias žino, ne man spręsti, ar aš jį jau pralenkiau, ar dar trūksta šiek tiek (juokiasi)... Bet aš net neabejoju, kad Simukas atiduoda už mane balsą, kai tik gali.
Elektrėnuose gimęs ir užaugęs berniukas privalėjo tapti ledo ritulininku, ne krepšininku.
Bandžiau. Bet kai po vienos treniruotės kažkas pavogė mano ledo ritulio lazdą ar šalmą, supykau ir mečiau tą sportą. Paskui išbandžiau ir plaukimą. Bet už tai, kad tapau krepšininku, labiausiai reikėtų dėkoti mamai. Ji pamatė skelbimą, kad į Šarūno Marčiulionio krepšinio mokyklą Vilniuje renkami vaikai. Mama – geografijos mokytoja, tėtis – gydytojas. Abu neabejingi krepšiniui ir svajojantys, kad po pamokų ne saulėgrąžas ant suoliuko gliaudyčiau.
Kai perėjau atranką į krepšinio mokyklą, daug metų visų mūsų gyvenimas buvo įtemptas: ryte keldavomės anksčiau ir eidavome su mama į mokyklos sporto salę. Ji man paduodavo kamuolius, aš kokią valandą varydavausi, mėtydavau. Paskui – pamokos. O vakare pasikeisdami tėvai mane vežiojo į treniruotes Vilniuje.
Mokydamasis vienuoliktoje, dvyliktoje klasėse daug rungtyniavau su jaunimo rinktine. Sekėsi neblogai. Mane pastebėjo kelių Amerikos universitetų treneriai, pasipylė pasiūlymai studijuoti įvairiuose universitetuose. Ir aš tam ruošiausi: mokiausi papildomai anglų kalbos, išlaikiau specialų egzaminą Rygoje. Pirma mano sąlyga buvo, kad galėčiau studijuoti būtent politologiją, nes visada domėjausi tarptautiniais santykiais, politikos mokslais, istorija. Pasirinkau Šarlotę Šiaurės Karolinoje – miestą, turintį pusantro milijono gyventojų, gerą universitetą ir gerą krepšinio komandą. Su Sauliumi Kuzminsku mes turbūt buvome pirmieji krepšininkai, kurie baigę mokyklą iškart važiavo į konkretų universitetą Amerikoje. Paprastai dauguma metus praleidžia, kol apsitrina, geriau pramoksta kalbą. Mes buvome pionieriai, kurie šovė iš karto. Viskas buvo suplanuota.
Žmogus planuoja, Dievas – juokiasi...
Būtent. Ten ir pirmos mano traumelės pradėjo lįsti. Perspektyvos buvo labai geros. Ir aš labai daug tikėjausi, ir iš manęs tikėjosi. Bet traumos ėmė stabdyti visus planus.
Kuri jūsų kūno vieta labiausiai traumuota?
Čiurnos ir kelis. Dėl čiurnų nuo mažens kentėjau: matyt, per greitai išstypau. Ir pėda pagal mano ūgį nėra labai jau didelė – tik keturiasdešimt septinto dydžio. Todėl čiurnos ištampytos kaip reikiant, per sezoną po tris keturis kartus išsisukdavau. Kai suvokiau, kad dėl traumų ten, kur noriu, nežaisiu, kad NBA nešviečia, ėmiau galvoti, ką daryti toliau. Nusprendžiau grįžti į Europą ir kabintis čia. O patį pirmą sezoną gavau rimtą kelio traumą.
Tada – kelios operacijos ir gydytojų sprendimas: žaisti nebegalėsiu. Ir pats nujaučiau: pastaruoju metu jau žaisdavau dantis sukandęs. Dvidešimt aštuoneri metai – pats karjeros pikas krepšininkui, o man – pabaiga. Tos dienos tikrai nebuvo spalvotai nudažytos... Tik gerai, kad neilgai teko sėdėti ir nagus graužti. Šarūnas Marčiulionis paskambino ir pakvietė dirbti. Nauja sritis, nauja veikla ir aš į ją nėriau stačia galva.
Ką čia mes vis apie darbus, krepšinį... Geriau pasikalbėkime apie meilę ir merginas.
Meilė, merginos? To visada buvo (juokiasi). Manau, nė vienas krepšininkas nėra to išvengęs... Amerikoje kiekvienas universitetas turi ne tik krepšinio komandą, bet ir gerų amerikietiškojo futbolo žaidėjų, kurie ne mažiau populiarūs tarp merginų. O mūsų universitete tos futbolo komandos nebuvo. Todėl mes, krepšininkai, dėmesio stoka tikrai negalėjome skųstis. Be to, mes tik dviese komandoje buvome baltaodžiai. Taigi, jei kuriai patinka baltaodis krepšininkas, turi rinktis tik iš dviejų (juokiasi).
Patikėkite, dėmesio mums tikrai nestigo. Bet tik atvažiavęs į Ameriką išgirdau patarimą: atsargiai, tave gali medžioti... Greitai supratau, ką tai reiškia. Yra mergaičių, matyt, ne pačių protingiausių, kurios įsivaizduoja: jeigu krepšininkas dabar gerai žaidžia universitete, vieną dieną jis žais ir NBA. Ir tada jų akyse užsidega skaičiukai... o nagučiai nusitaiko į tą krepšininką... Buvo ne vienas atvejis, kai krepšininkai apkaltinti priekabiavimu ar net išprievartavimu.
Kaip atpažinti, kuri „medžiotoja“, o kuri normali mergina?
Išsivysto radaras (juokiasi). Man pavyko sėkmingai apsisaugoti, nepaslysti. Vienos bando imti gudrumu... O esu sulaukęs ir labai tiesių pasiūlymų, kai interpretacijoms vietos net nebelieka... Tiesiog nereikia skubėti ir pamažu pamatysi, kas yra kas.
Keista: tau – aštuoniolika, esi Amerikoje, be tėvų priežiūros ir kontrolės. Laisvė! Ryte į pasimatymą su viena, dieną – su kita, o naktį į kambarį ateina trečia...
Vienos nakties nuotykiai manęs niekada nedomino. Buvo draugų, kurie atvažiavę tikrai nutrūko ir stebėjosi, ko aš čia ramiai sėdžiu ir mokausi. Matyt, atsakomybės jausmas, tėvų auklėjimas ir įspėjimai padarė savo. Tai, kaip gyvenau Lietuvoje, persinešiau ir į Ameriką.
Lietuvoje palikote daug sudaužytų širdžių?
Turėjau merginą, visai gražiai bendravome. Bet išvažiavau, ir viskas nutrūko. Ji buvo manekenė, irgi daug keliavo po pasaulį.
Buvote kada nors vėliau susitikę?
Kartą visai netikėtai prasilenkėme Londono oro uoste. Buvo labai keista. Kiek žinau, ji ir dabar yra modelis, laimingai ištekėjusi. Jai gerai sekasi.
Suskrebeno širdyje: „Gaila, kad paleidau...“
Ne, tokio jausmo nebuvo. Aš nesu linkęs gręžiotis atgal. Ir antrą kartą į tą pačią pusę stengiuosi nelipti.
Amerikoje irgi turėjau draugę. Bet, matyt, sutrukdė kultūrų, o gal ūgių skirtumas: ji buvo metro šešiasdešimt keturių. Ir apskritai niekada negalvojau, kad galėčiau turėti žmoną užsienietę. Noriu lietuvaitės, kad vaikai šnekėtų lietuviškai. Gal tai, kad buvome skirtingų tautų, ir neleido per daug apsiseilėti apsimeilėti (juokiasi)...
Na, juk turėjote žmoną lietuvę. Kodėl nepavyko su ja?
Gal kokius penkerius metus draugavome. Natūralu, kad toliau turėjo būti piršlybos ir vedybos. Abu buvome sportininkai. Ir tai atrodė labai stiprus šeimyninio gyvenimo ramstis. Bet, matyt, ir vėl atstumas padarė savo. Aš tuo metu žaidžiau tai vienoje, tai kitoje Europos šalyje – per sezoną pakeisdavau po kelias. Ji irgi sportavo užsienyje. Pasimatydavome per Kalėdas ar susibėgdavome vasaromis: paatostogauji ir išsilakstai į skirtingas puses. Nemažai porų taip gyvena. O mes pabandėme ir supratome, kad nieko neišeina. Ir vien dėl to, kad abu esame sportininkai ir vienas kitą puikiai suprantame, vis tiek šeimos neišsaugosime. Mano įsitikinimu, po vestuvių žmonės turi gyventi kartu. Bet nuo vestuvių gal pusantrų metų praėjo ir prasidėjo kažkoks klibėjimas... Kiekvienas ėmė gyventi savo gyvenimą: ko nors net nebepasakoji, nes manai, kad gal tai nesvarbu. Ir tau gal ne viską papasakoja... Atsiranda susvetimėjimas, tarsi iš reikalo susiskambini, pasikalbi apie nieką, ir tiek...
O jeigu kuris nors iš jūsų būtų baigęs karjerą ir apsigyvenęs kartu?
Taip tiesiog neišėjo. Visada norėjau, kad šalia manęs būtų moteris su charakteriu, turinti savo įsitikinimus ir nuomonę. Tokia ir buvo. Bet užtat ji norėjo daryti savo karjerą. Aš siekiau savosios. Mums tik labai pasisekė, kad abu beveik tuo pat metu supratome, jog neišeina mums taip, kaip tikėjomės. Džiaugiuosi, kad žmona buvo protinga moteris, kad susėdome prie stalo ir pasikalbėjome: „Na, nesigavo. Nesigavo. Tada ir neverta laikyti vienam kito.“ Be to, praėjo jau pusantrų metų, visos žaizdos sugijusios.
O dabar jūsų širdis kokios būsenos?
Plaka (juokiasi).
Ir turbūt į ją itin daug pretendenčių...
Būkime sąžiningi: nesu aukso gabalas, prie kurio eilės rikiuotųsi... O man dabar nėra laiko meilėms.
Tai tiesiai šviesiai klausiu: oficialią merginą turite ar ne?
Kas ten žino (juokiasi)... Sakykime taip, kad nesiruošiu skubėti ir ko nors tempti prie altoriaus. Oi, prie altoriaus ir šiaip negaliu vesti... Tiesiog dabar neskubu. Dėl to, kad įvyko skyrybos, nei aš, nei buvusi žmona netapome prastesni žmonės ar kokie brokuoti. Jeigu mums nepavyko bendras gyvenimas, nereiškia, kad su kitais žmonėmis irgi nepavyks. Tik dabar jau yra patirties ir tiesiog nebesinori švaistyti laiko veltui: kartais per pirmą pasimatymą „perkandi“ moterį. O kartais gali bendrauti ir metus, bet niekada nežinosi, ką ji iš tiesų galvoja. Tokios – įdomesnės. Man niekada nepatiko moterys, kurios tiesiog yra šalia vyro: dėl spalvos, dėl grožio... Moteris turi turėti savo nuomonę, būti su charakteriu. Su ja turi būti apie ką pasikalbėti grįžus namo, turi būti ne gėda nueiti į draugiją.
Amerikoje jus įspėjo saugotis barakudų. O čia grįžus niekas neperspėjo, kad tokių moterų ir pas mus apstu?
O ko man saugotis? Barakudos turi uoslę milijonams. Tikrai čia yra ir gražesnių, ir turtingesnių... gal ne tokių aukštų... bet, patikėkite, barakudos turi ką medžioti Lietuvoje. Nemanau, kad joms verta nusitaikyti į mane.
Pastarąjį kartą šokių projekto vedėjas pasišaipė klausdamas, kas pažįsta tokį krepšininką ar verslininką Matą Niparavičių. Nedaug žmonių salėje teatsiliepė... Nebuvo skaudu?
Tikrai ne. Lietuvoje pažįsta daugiausia tuos krepšininkus, kurie žaidžia „Žalgiryje“ ar „Lietuvos ryte“. O kad kažkas manęs nepažįsta kaip krepšininko ar verslininko – ne rodiklis. Aš žinau, kas buvau ir kiek pasiekiau. Ir džiaugiuosi, kad tie žmonės, kurie mane pažįsta, paklausti kada nors pasakys: „Matas yra geras žmogus.“ Man to visiškai pakaks.