„Matildos efektas“ arba kodėl nežinome apie visus išskirtinių moterų tyrėjų pasiekimus
„Matildos efektas“ – tai tendencija diskriminuoti ir nuvertinti moterų vaidmenį moksliniuose tyrimuose ir priskirti jų pasiekimus vyrams. Šią sąvoką pirmą kartą pavartojo amerikietė meno istorikė Margaret Rossiter. Šis pavadinimas neatsitiktinis, nes jis susijęs su Matilda Gage, išskirtine amerikiete laisvamane ir aktyviste, kovojusia už lygybę, kuri XIX a. pabaigoje atkreipė žmonių dėmesį į tokį reiškinį kaip moterų pasiekimų ignoravimas.
Ir šiuolaikinėje, ir senovės istorijoje buvo daug ambicingų ir talentingų moterų, kurios dalyvavo mišriose tyrimų komandose tačiau, nepaisant jų esminio indėlio į mokslinius atradimus, joms nebuvo atlyginta už darbą, maža to, jis neretai būdavo nesąžiningai ir diskriminuojamai paneigiamas.
Viskas prasidėjo nuo Trotula‘os...
Istorikai teigia, kad pirmoji moteris, galėjusi būti paveikta „Matildos efekto“, buvo Trotula de Ruggiero, italė gydytoja, gyvenusi XII a. pradžioje. Jos tyrimų ginekologijos srityje rezultatai buvo reikšmingi ir daugybę metų daugelis abejojo, ar Trotula buvo moteris. Kitas, šįkart šių laikų pavyzdys yra Rosalind‘os Franklin, gyvenimas ir darbas – ji prisidėjo prie dvigubos DNR spiralės atradimo ir teisingo DNR struktūros modelio apibūdinimo. Jos darytos rentgeno nuotraukos, kurios be jos žinios ir sutikimo buvo pateiktos James‘ui Watson‘ui ir Francis‘ui Crick‘ui, sudarė šio žymaus atradimo pagrindą. Nobelio premijos komitetas, paskyręs premiją Franklin bendradarbiams, po jos mirties nepaminėjo jos savo sprendime. Biofizikė mirė nuo vėžio, sukelto ilgalaikio rentgeno spindulių poveikio. Tai, kad nepaisydama prastos savijautos ji net paskutines savo gyvenimo dienas praleido laboratorijoje, įrodo visišką atsidavimą mokslui.
Tarp kitų pagyrimo nusipelniusių moterų, kurios nebuvo vertinamos taip pat kaip jų kolegos vyrai, yra: Lise Meitner, kuri 1909 m. aprašė atomo branduolio suskaidymo reiškinį; Jocelyn Bell Burnell, kuri 1968 m. atrado naują neutroninių žvaigždžių tipą; Marietta Blau, kuri XX a. trečiajame dešimtmetyje buvo pirmoji, atlikusi su šviesai jautria emulsija susijusius darbus. „Matildos efektą“ galima pastebėti ne vien Nobelio premijos atveju. Į 1925 m. Cecilia‘os Payne‘os Gaposchkin‘os parašytą disertaciją apie vandenilį kaip pagrindinį žvaigždžių elementą nebuvo atsižvelgta, kol jos nepublikavo vyras. XIX a. pabaigoje Harvardo universitetas atsisakė suteikti daktaro laipsnį Mary‘ai Whiton Calkins nepaisant jos puikių egzaminų rezultatų ir kitų tyrinėtojų pateiktų rekomendacijų, nes ji buvo moteris.
...ir tai tebesitęsia
Šiuo metu moterys vaidina vis svarbesnį vaidmenį tiksliųjų mokslų srityje, t. y. disciplinose, kurios daug dešimtmečių neoficialiai buvo paliktos tik vyrams. Tačiau tai nereiškia, kad Matildos efektas nebepasireiškia. Moterų pasiekimai moksle vis dar nėra pakankamai žinomi, jie dažnai menkinami ir priskiriami vyrams, o didžiulė civilizacijos pažanga siekiant lygių galimybių menkai tesumažino mokslininkų vyrų ir moterų nelygybę.
Siekiui atkreipti visuomenės dėmesį į mokslininkių pasiekimus nepadeda tai, kad šiuo metu tarp Nobelio premijos laureatų mokslo srityje jos tesudaro 3 % (18 moterų nuo tada, kai imta skirti premijas, t. y. nuo 1901 m.). Atskirose srityse premijos buvo suteiktos: už pasiekimus fizikoje – 2 moterims, o iš viso yra 203 premijos laureatai, chemijoje – 4 moterims iš 174 premijų laureatų, medicinoje – 12 moterų iš 211 laureatų.
Reaguojant į būtinybę akcentuoti neigiamas vadinamojo „Matildos efekto“ pasekmes, buvo sukurta „L’Oréal-UNESCO“ programa „For Women in Science“ („Už moteris moksle“). Jos tikslas – remti mokslininkių darbą ir skatinti jas tęsti tyrimus taip didinant jų skaičių ir prisidedant prie visapusiško mokslo vystymosi.