Mažakraujystė vaikui: ką daryti, kai gydymas neveiksmingas?

„Ligą diagnozuoti gali tik gydytojas. Ir nebūtinai mažakraujystė atsiranda dėl geležies stokos organizme, kaip mano daugelis“, – sako Medicinos diagnostikos ir gydymo centro vaikų hematologė Valentina Daugelavičienė.

Mažakraujystė – tai būklė, kai organizme sumažėja hemoglobino kiekis. Hemoglobinas, kurio sudėtyje yra geležies, perneša deguonį į audinius. Kai jo sumažėja, procesas sulėtėja. Tuomet žmogus darosi ne toks ištvermingas, greičiau pavargsta, jį apima silpnumas, lėčiau atsinaujina kūno ląstelės – oda darosi plona ir sausa, pradeda retėti plaukai, lūžinėti nagai, sutrinka nervų ir imuninės sistemos.

„Vaikų geležies stokos mažakraujystė – dažnai diagnozuojama liga, – sako per 20 metų praktiką onkohematologijoje turinti gydytoja V.Daugelavičienė ir atkreipia tėvelių dėmesį. – Paprastai ligai gydyti skiriami geležies preparatai, tačiau būna, kad juos vartojant negerėja nei bendra paciento būklė, nei tyrimų rezultatai.“

Kokia gi neefektyvaus gydymo priežastis? Gydytoja neabejoja, kad pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ar negalavimas – tikrai geležies stokos mažakraujystė. Esama atvejų, kai šią ligą sukelia ne tik geležies stoka.

„12 metų berniuko mama įtarė sūnui mažakraujystę pastebėjusi, kad jis atrodo nusilpęs, skundžiasi pilvo skausmais, retsykiais gelsta akių obuoliai. Čiuopdami berniuko pilvą aptikome padidėjusią blužnį. Atlikę pilvo organų echoskopiją pamatėme ir akmenis tulžies pūslėje. Papildomi kraujo tyrimai parodė, kad kraujyje padidėjusi seruminė geležis, padidėjęs bilirubino kiekis. Diagnozavome įgimtą mikrosferocitozę.

Tai paveldima liga – žmogus gimsta turėdamas ir mažujų eritrocitų, vadinamųjų mikrosferocitais, ir normalaus dydžio eritrocitų. Mažieji yra nelankstūs, patekę į blužnį žūva. Per blužnies latakėlius praslysta tik normalus dydžio eritrocitai. Blužnyje irstant eritrocitams (todėl ji ir didėja), geležies atsiranda per daug. Ar tokiu atveju reikia vartoti geležies preparatus? Žinoma, kad ne!“ – pasakoja vaikų hematologė V.Daugelavičienė.

Jei hemoglobinas sumažėja iki gyvybei pavojingos ribos, tokiems pacientams būtina perpilti eritrocitų masę. Jeigu ligos krizė kartojasi, o gydytojai nuolat konstatuoja žemą hemoglobino lygį, tenka šalinti blužnį. „Tokius pacientus stebime ir dėl tulžies pūslėje susidarančių akmenų, – sako gydytoja. – Akmenys gali įstrigti tulžies latakuose. Tuomet operacija neišvengiama, tenka šalinti tulžies pūslę.“

Kartais gydytojui tenka šalinti iš organizmo geležį, o ne skirti jos preparatus. „Tėvai į mano kabinetą atvedė dvi sesutes, 7 ir 9 metų, kurioms buvo diagnozuota mažakraujystė, bet abi ilgai ir neefektyviai gydytos, – prisimena vaikų hematologė. – Kai atlikome papildomus tyrimus, paaiškėjo: mergaitės serga talasemija, kuriai būdingi paveldimi hemoglobino molekulės sutrikimai. Sergant šia liga, geležies preparatų skirti negalima, atvirkščiai – organizme randamas geležies perteklius.“

Mažakraujystė paprastai diagnozuojama atlikus kraujo tyrimus. Senkant geležies atsargoms, mažakraujystės požymiai išryškėja ne iškart, o ir atsiradę dažnai pranašauja kitas ligas. „Neefektyviai gydomos mažakraujystės priežastimi gali tapti inkstų, kepenų ligos ir organizme prasidėję piktybiniai procesai, – pabrėžė vaikų hematologė V.Daugelavičienė. – Užtat būtina kryptingai atlikti papildomus tyrimus – kraujo, biocheminius, vaizdinius.“

Jei tyrimai rodo, kad geležies stokos mažakraujystė buvo diagnozuota teisingai, o gydymas vis dėlto neduoda rezultatų, kurių tikisi pacientai, būtina išsiaiškinti – kodėl? „Gali būti, kad gydytojai skyrė pernelyg mažą geležies dozę, o gal geležis buvo vartojama per trumpai. Arba pacientas netoleruoja paskirto geležies preparato ir jį reikia pakeisti. Negalima atmesti ir kitų ligų, pavyzdžiui, virškinamojo trakto sutrikimų – gastrito, opaligės, uždegiminių žarnyno ligų“, – svarstė gydytoja.

Ji ir pati buvo susidūrusi su tokiu atveju: „Į konsultaciją atvykusi paauglė skundėsi silpnumu, nuovargiu. Per kūno kultūros pamokas ji greitai pavargdavo, jausdavo, kaip stipriai plaka širdis, daug prakaituodavo. Apetito neturėjo, nors skrandžio skausmais nesiskundė. Mergaitei buvo diagnozuota geležies stokos mažakraujystė. Pavartojus geležies preparatų, būklė nė kiek nepagerėjo.

Kartais gydytojui tenka šalinti iš organizmo geležį, o ne skirti jos preparatus.

Atlikę gastrofibroskopiją – endoskopinę skrandžio apžiūrą – aptikome gastrito požymius, taip pat gavome teigiamą H. Pylori bakterijos testą. Pacientei buvo paskirtas kombinuotas gastroenterologo ir hematologo gydymas. Po dešimties dienų būklė ir tyrimų rezultatai pagerėjo, tačiau mergaitės laukė ilgas gydymas prižiūrint hematologui ir gastroenterologui.“

V.Daugelavičienė teigia, kad numoti ranka į mažakraujystę ir gelbėtis vien geležies preparatais nereikėtų. Jei vaiko būklė kelia nerimą, šeimos gydytojas negali atsakyti į rūpimus klausimus, tyrimų rezultatai nėra visiškai aiškūs ar paskirtas gydymas neefektyvus, vaikų hematologo konsultacija – būtina. Gydytojas diagnozuoja ir gydo ne vien geležies stokos mažakraujystę, bet ir visas kraujo sistemos ligas – kraujo kūnelių kiekio ir funkcijos pokyčius, kraujo krešumo sutrikimus, limfomą.