„Pasidžiaukime mažais dalykais“, „nepatingėkime – padarykime kas rytą saulutės pasveikinimą“, „mielosios, pasidovanokime dieną sau“. Socialiniuose tinkluose pamačius šiuos raktažodžius, ranka savaime paspaudžia „unfollow“.
Nes šitomis pozityviomis ir gyvenimo džiaugsmą neva įžiebiančiomis idėjomis iš principo netikiu.
Netikiu, kad kai dega darbai ir skamba visi telefonai, pavyksta užsiimti kažkokiais saulytės pasveikinimais.
Netikiu, kad kopiant į aukštą kalną įmanoma džiaugtis kiekvienu žemės grumsteliu ir kiekvienu atspindžiu balutėje.
O jeigu tau reikia pasidovanoti dieną, kažkas tikrai negerai, nes visos dienos iš esmės yra tavo, nebent sėdi kalėjime su kameros draugu ir nelabai išeina pasakyti: sorry, šiandien pasidovanojau dieną sau, tad norėčiau, kad trumpam paliktum mane vieną.
Pozityvumą kitiems skiepijantys žmonės man visada keldavo įtarimą. Jie taip kvailai šypsosi, lyg būtų apsiuostę klijų. „Pažiūrėk į teigiamą to pusę“, – sako. Na, bet jeigu vidury lauko matau lavoną, nelabai išeina pasidžiaugti, kad netoliese išsiskleidė narcizai ir į lizdus grįžo gandrai. Žmogus užsidegęs kalba, pasakoja, kaip pauosto gėlytę ir padėkoja jai, kad kvepia, o mano protas jau bėga tolyn, kol šitos banalybės jo dar nepražudė.
Labas rytas, voveraite! Po mėnesio, praleisto namuose šitame informaciniame baisume, kai nuo lavonų balta balta, kur dairais, ėmiau šalia jų pastebėti narcizus.