Mažieji pikčiurnos: kaip suvaldyti vaikų pyktį?

„Mūsų dukrelei – treji. Pastebėjome, kad pastaruoju metu ji tapo išties pikta, kartais net agresyvi. Prašymus susitvarkyti žaislus, išjungti televizorių ar eiti valgyti ignoruoja, o paprašyta dar kartą dažniausiai supyksta, ima šaukti to nedarysianti, pradeda isteriškai verkti.

Negavusi norimų žaislų iš kitų vaikų neretai grasindama pakelia rankytę. Nors mušasi retai, kartais pyktį išlieja sutrenkusi arba nuspyrusi po kojomis pasitaikiusį daiktą. Guodžiamės, kad tai trečiųjų metų krizė. Tačiau labai norėtume sužinoti, kaip būtų galima padėti tokiam mažam vaikui, kad pyktis ir ašaros užkluptų kuo rečiau“, – klausia trejų metų dukrą Medą auginanti Loreta.

Pykčio priežastys

Nors kartais atrodo, kad didesnio pikčiurnos už savąjį sutikti neteko, sielotis, pasak psichologų, neverta. Pyksta visi. Tai yra viena iš kūno reakcijų į išorinę grėsmę. Įniršis gali kilti ir dėl patiriamų jausmų – įvairių baimių, nusivylimo, sielvarto, skausmo.

Kai šie išgyvenimai tampa sunkiai pakeliami, bėgdami nuo jų pratrūkstame pykčiu, o kartais net paleidžiame į darbą kumščius. Kadangi vaikų smegenų dalis, atsakinga už emocijų valdymą, dar nėra pakankamai išsivysčiusi, jie pykčiu pratrūksta gerokai dažniau.

Nepaisant to, mušimasis gali būti pateisinamas itin retai. O juk dažniausiai vaikai trokšta apkulti kaladėlių bokštelį nugriovusią sesutę, su jais „nesąžiningai“ pasielgusius tėvus ar žaidimų aikštelėje išgąsdinusį berniuką. Kai vaikas auga namuose, kuriuose suaugusieji pyktį kontroliuoja tinkamai, to su laiku išmoksta ir pats. Vis dėlto žinoti, kaip padėti pykčio apimtam mažyliui, tikrai verta.

1. Visi jausmai yra reikalingi, bet veiksmus būtina kontroliuoti. Blogai, kai vaikas nuolatos pyksta ir mušasi, tačiau tikrai ne geriau, kai emocijas stengiasi laikyti savyje. Kuo daugiau nemalonių jausmų prisikaupia, tuo sunkiau juos sukontroliuoti, t. y. pyktis gali prasiveržti pačiomis netikėčiausiomis akimirkomis ir situacijomis. Todėl labai svarbu nedrausti vaikui rodyti jausmų, net jei jie nėra malonūs. Jeigu emocijos yra leidžiamos, mažasis pamažu išmoksta jas perteikti žodžiais, o ne kumštukais.

2. Būtina nustatyti ribas. Leisti demonstruoti emocijas nereiškia skatinti elgtis taip, kaip užklupusio pykčio metu atrodo reikalinga. Apskritai vaikui negalima leisti mušti nieko, išskyrus tėvus. Tačiau ir tokį poelgį reikia suprasti teisingai – kiekvieną kartą trenkdamas mamai ar tėčiui, mažasis maištautojas prašo nustatyti elgesio ribas ir padėti suvaldyti pyktį.

Pasak psichologų, tokiomis akimirkomis būtina pasakyti: „Nors ir labai pyksti, muštis negalima. Aš matau, kaip blogai jautiesi, tačiau prižadu, kad viskas bus gerai.“

Taip pat skaitykite: Kaip berniuką užauginti tikru vyru

Yra vaikų, kuriems, pasak specialistų, pykčio metu būtina ką nors kumštelėti. Tegul tai būna jį laikančios mamos ar tėčio rankos. Vis dėlto tokie pykčio proveržiai neturi nieko sužeisti.

3. Siųsti nusiraminti – ne išeitis. Net ir negražiai besielgiančiam mažajam mušeikai pirmiausia reikia tėvų meilės. Todėl vietoj pertraukėlės savo kambaryje, kur vaikas liktų vienas su audringais ir gąsdinančiais jausmais, būtina pasiūlyti savo draugiją ir pagalbą susidoroti su užklupusiu pykčiu. Pasak psichologų, tėvai nustemba, kaip greitai, pradėjus taikyti šią praktiką, vaikas ima stengtis kontroliuoti jausmus. Mažasis pasijunta ne vienas ir ne toks bejėgis.

4. Emocijas reikia įvardyti. Vaikas jaučia užliejančias jausmų bangas, bet nesupranta, kodėl jos užklumpa ir ką reiškia. Todėl labai svarbu jausmus tiksliai įvardyti: „Tu dabar supykai, nes nuo stalo nukrito pieštukai“. Net jei neaišku, kodėl pyktis prasidėjo, jo sukeltas pasekmes taip pat reikia paaiškinti – „Tu dabar verki“. Leisti suprasti, kad tai normalu: „Viskas gerai, visiems kartais (kai būna liūdna ar labai pikta) reikia paverkti. Aš pabūsiu šalia, kol visas pyktis ar liūdesys praeis“.

Ir, jeigu įmanoma, užmegzti fizinį kontaktą: „Aš tave dabar apkabinu (paimu už rankos ir pan.), esi saugus“. Jeigu vaikas šaukia ir reikalauja išeiti, geriausia, pasak specialistų, laikytis tokios pozicijos: „Tu nori, kad išeičiau. Truputį atsitrauksiu ir pabūsiu čia. Nepaliksiu tavęs vieno su šiais jausmais“. Tai, kas žinoma ir suprantama, niekuomet neatrodo taip baugu.

5. Svarbiausia – ramybė. Jei šaukiate ant pykstančio vaiko, dar labiau sustiprinate mažojo įsitikinimą, kad jis atsidūrė pavojuje (visais atvejais pykstantis ir besimušantis vaikas taip išreiškia baimę). Taigi suaugusiojo rūstis situaciją tik pablogina. Tėvų pareiga – sugrąžinti ramybę, nes tik ramus vaikas gali mokytis ir suprasti, kaip padaryti geriau.

Be to, labai tikėtina, kad šaukimu tramdomas pikčiurna ir pats taip elgsis ateityje. Kai audringos reakcijos priimamos ramiai, vaikas supranta, kad visa tai iš tiesų nėra labai baisu, nes tėvai išlieka ramūs. Vadinasi, tai jų negąsdina. Taigi tokia suaugusiojo reakcija skatina mažąjį pikčiurną jaustis saugų.

6. Pykčio išliejimo būdai. Atlikti tyrimai rodo, kad įniršę vaikai nenori pykčio išlieti mušdami pagalvę. Tai jiems atrodo netikra. Tačiau mielai smūgiuoja į bokso kriaušę. Vienaip ar kitaip išlieti pyktį galima išmokyti ir visai mažą vaiką. Pavyzdžiui, pabandyti įvesti tradiciją, kad užkluptas įsiūčio imtų garsiai trypti kojytėmis.

Vyresniam galima pasiūlyti popieriaus lape nupiešti ar parašyti, kodėl ir kaip jis jaučiasi. Paskui suplėšyti į skutelius ir išmesti. Pravartu mokytis naudoti „pauzės mygtuką“ – įpykus keletą kartų giliai įkvėpti ir iškvėpti. Dar vyresniems turėtų tikti dviejų kamuoliukų sukimas delne ir pan.

7. Mokomės atpažinti. Kai vaiko organizmą užplūsta adrenalinas ir jis ima kovoti „už išlikimą“, suvaldyti pyktį yra praktiškai neįmanoma. Viskas, ką tuo metu galime, tai pasiūlyti buvimą šalia, kol vėtra nuslūgs. Tačiau iki kritinės ribos būtų prieinama rečiau, jei vaikas nuo mažens išmoktų atpažinti kylančio pykčio požymius ir žinotų, kaip nusiraminti.

Taip pat skaitykite: Psichoterapeutas Olegas Lapinas: „Y kartos tėvai, auklėdami vaikus, neišvengs technologijų“

Kai vaikas mažas, šiuos požymius turėtų pastebėti mama ir užbėgdama įvykiams už akių pasiūlyti nusiraminimo būdų – pamiegoti pietų miegelio, nueiti į kepyklėlę mėgstamo pyragėlio ir pan. Kai vaikas vyresnis, puiki nusiraminimo priemonė gali būti ir tokie žodžiai: „Tu daraisi piktas. Žinau, kad galime padaryti geriau. Abu nusiraminkime ir pabandykime šią užduotį išspręsti kartu“.

Kaip atpažinti pyktį?

Užklupęs pyktis gali pasireikšti įvairiais būdais. Nuo žodžių iki fizinio smurto ar daiktų gadinimo. Apimti neigiamų emocijų, mažieji netgi gali pakenkti sau. Todėl labai svarbu saugoti, kad pikčiurna nesusižeistų, o dar geriau – pastebėti artėjantį pykčio protrūkį ir jo išvengti. Pagrindiniai požymiai, išduodantys vaiko pyktį, yra šie:

• Suspausti kumščiukai.
• Įsitempęs kūnas.
• Žodinis protrūkis.
• Tam tikros veido išraiškos.
• Mušimasis.

Kada vaikui reikia profesionalios pagalbos?

• Negali suvaldyti agresijos ir muša žmones (ne tik brolius ir seseris) būdamas vyresnis nei penkerių metų.
• Dažnai ištinka pykčio priepuoliai. Jie išduoda, kad vaikas yra sukaupęs tiek pykčio, kad jis gali prasiveržti bet kurią akimirką.
• Kai vaikas yra nuolatos priešiškai nusiteikęs (ir jam daugiau nei dveji metukai).
• Negali konstruktyviai spręsti kylančių problemų ir nežino, koks yra jo vaidmuo, dažnai jaučiasi auka.
• Praranda draugus, atstumia suaugusiuosius, nuolat įsivelia į konfliktus su aplinkiniais.
• Matyti, kad trokšta ir stengiasi atkeršyti.
• Grasina susižeisti fiziškai ar iš tiesų taip elgiasi.
• Nuolatos gadina daiktus.
• Demonstruoja neapykantą sau ar kitiems žmonėms.
• Skriaudžia mažesnius vaikus ar gyvūnus.