Mažylius namuose auginantis žolininkas Marius Lasinskas: „Vaistažolės mėgsta švarą ir tylą“

Dažniausiai kalbėdami apie žolininkus įsivaizduojame žilagalvius senolius, o jūs – labai jaunas. Kaip susidomėjote šia sritimi?

Įvairūs augalai traukė nuo mažumės – vaikystėje daug laiko leisdavau pas senelius, apsuptas gamtos. Baigdamas mokyklą pasirinkau biologijos kryptį ir įstojau į mediciną. Brolis sakė: „Būk chirurgas.“ Bet bijau kraujo. Taip pat svarsčiau apie odontologo specialybę – tik tuomet reikėtų visą dieną stovėti prie burnytės (šypsosi).

Labiausiai man nuo seno patiko vaistininko išminčiaus vaizdinys. Jis pataria žmonėms, padeda sveikti. Taigi įgijau farmacininko specialybę. Metus dirbau vaistinėje, dar metus farmacijos kompanijoje. Vis dėlto jutau, kad tai ne ta vieta, kur noriu būti. Lūžis įvyko, iš arti pamačius sistemą. Viską įsivaizdavau ne taip. Dirbamas vaistinėje pykau ir ant jos, ir ant žmonių. Klientai prašo tuoj pat duoti tabletę, kuri iškart pagydytų. Viskas vyksta greitai, neįsigilinus į situaciją. Man taip netiko. Išėjau į gamtą (šypteli). Dar studijuodamas mediciną, gilinausi ne tik į chemiją, bet ir į augalų mokslą. Toliau tobulėjau semdamasis žinių iš vyresnių žmonių. Šia veikla užsiimu jau dešimt metų.

Esate pristatomas kaip vaistininkas ir kaip žolinčius. Kas telpa į šias sąvokas ir kaip atrodo jūsų veikla?

Vaistininkas plačiąja prasme – įgijęs vaistininko specialybę. Žolinčius gali būti bet kuris žmogus– nėra tokios kvalifikacijos rengiančių įstaigų. Beje, žmonėms labai patinka, kad esu ne tik žolinčius, bet ir vaistininkas.

Koks mano darbas? Renku augalus, juos džiovinu, darau mišinius, konsultuoju. Nesakau, kad žolelėmis gydau, nes iš tikrųjų gydyti žmogų reiškia suprasti jį visą: šalia jo gyventi, žinoti jo pomėgius, įpročius. Mano pagalba – tai pokalbis, rekomendacija, pasiūlymai profilaktikai.

Esu pradėjęs individualią veiklą „Mariaus žolelės“, parašiau knygelę mažiesiems „Vaikai vaistažolių pasaulyje“, kuri turėtų pasirodyti rudenį. Taip pat esu Žolinčių akademijos viceprezidentas, lektorius.

Kas tai yra Žolinčių akademija, kuo ji užsiima?

Šis klubas vienija visus, kurie domisi vaistažolėmis. Prie organizacijos veiklos prisidėjau susipažinęs su jos siela Danute. Žolinčių akademijos rengiamos paskaitos, seminarai (visi nemokami) – atgaiva šiuolaikiniame streso, greitojo maisto pasaulyje.

Danutė, kaip juokauju, gali ir tortą iš ąžuolo žievės padaryti, ir makaronus. Per maistą, šviesias mintis sveikatina žmones. Aš pats važinėju po miestelius, vedu seminarus senjorams, mažiesiems organizuojame arbatos dieną, kitas veiklas, vasarą apsilankau vaikų stovyklose. Mane pasikviečia žmonės, norėdami susipažinti su augalais, kurie auga jų aplinkoje – čia pat, po kojomis.

Jums pačiam labiau patinka dirbti su senjorais ar vaikais?

Paskutiniu metu teko daug bendrauti su senjorais. Labai džiugu, kad egzistuoja tokie visuomenės sveikatos biurai – jie atlieka nematomą Sizifo darbą, užsiima ligų profilaktika. Taip pat trečiojo amžiaus universitetai, kur vyresni žmonės gali gauti žinių. Jiems labai svarbu kalbėti, nes tą informaciją seneliai perduoda ir anūkams. Gaila, kad vyksta mažai paskaitų šeimoms, taip pat liūdna, kad į seminarus susirenka visai nedaug vyrų – net 95 procentų dalyvių būna moterys.

Na, o man didžiausias džiaugsmas dirbti su vaikais. Su jais – viskas visai kitaip. Vaikai užduoda įdomiausių klausimų ir pasako tokių gerų dalykų apie augalus, kurių nemato suaugusieji. Su jais nori nenori tampi kūrybingas.

Kaip vyksta žoliavimo seminarai?

Iš pradžių būna teorinė dalis, per kurią būtinai pasakau tris žolininko taisykles. Pirmoji – pasiruošimas. Senoliai žoliauti rengdavosi dar iš vakaro, pasidėdavo lininius šviesius drabužius, pasimelsdavo, nes tam labai svarbu tinkamai nusiteikti. Ryte pasukę link pasirinktos augavietės jie eidavo susikaupę, su niekuo nekalbėdami, net prasilenkę su kaimynu nepasisveikindavo. Antroji – pagarba ir padėka gamtai. Tik pagalvokite, spygliuotis turi augti net 10 metų, kad jo spygliai įgytų sveikatinamųjų savybių. Gamta dėl mūsų stengiasi, todėl jai turime padėkoti. 

Su vaikais ne tik sakome „Ačiū“, bet ir būtinai paskatinu atlikti gerą darbą – jei pasilenkę prie vaistažolės pamatome šiukšlę, būtinai pakeliame. Trečioji pasako, kiek vaistažolių rinkti. Yra paprasta proporcija – viena ketvirtoji žmogui, trys ketvirtosios gamtai (vaikams ją aiškinu dalydamas obuoliuką). Vadinasi, jei užtikai žolelių augavietę, tai neišskink visų, nerauk su šaknimis. Kokių gydomųjų savybių augalas turės, labai priklauso nuo požiūrio į jį. Jei žvelgsime pagarbiai, kaip į draugą, tokį patį kūrinį kaip mes patys (juk medžio kamienas – lyg mūsų stuburas), tai ir sveikatos daugiau gausime.

Toliau mokomės atpažinti įvairius augalus – uostom, atidžiai apžiūrinėjam, įsimenam pavadinimus. Vaistažolių, kurių nepažįstame, negalime rinkti, nes, kaip juokauju, 99 iš 2000 yra valgomos tik vieną kartą gyvenime. Gamtoje auga labai tarpusavyje panašių rūšių – viena žolelė gali būti naudinga, o kita beveik tokia pat nuodinga.

O kur rengiate tokius seminarus ir renkate žoleles? Kur jų ieškoti miesto žmogui?

Vaistažolės mėgsta švarą ir tylą. Tokių vietų ir ieškome. Žinoma, dabartiniame pasaulyje niekada nesame tikri, koks dirvožemis, kuriame auga žolelės, kokie lietūs laisto tą žemę. Visur yra sąlyginai nešvaru. Tačiau vaistažolės vis tiek išsaugo sveikatinamąsias savybes, kad ir kur vešėtų. Visi apvalymo ritualai ir buvo skirti tam, kad jos taptų kuo švaresnės ir sveikatingesnės.

Žinoma, yra ir mokslinė pusė, juk viską darome su protu – nerenkame augalų šalia geležinkelių, judrių gatvių. O kai kurios žolelės auga tik soduose, daržuose, pavyzdžiui, šalavijų ar medetkų nė su žiburiu laukinėje gamtoje nerasime. Kitų vaistažolių jau žinome įprastas augavietes, ten ir vykstame rinkti – į tam tikrus rajonus, pievas.

Kokias žoleles rinkti patartumėte pradedančiajam?

Užtenka žinoti du augalus – siauralapį gaurometį ir kiaulpienę. Abu padeda nuo begalės negalavimų. Dabar daugelis turi problemų su nervais, o gaurometis juos puikiai pririša, kad niekur nelakstytų (šypsosi). Gelbsti ir nuo kitų ligų. Jis gali būti geriamas kaip žaliosios arbatos pakaitalas ryte. Auga miško kirtimuose, Nidos kopose, sausose vietose. Tik svarbu nesumaišyti jo su ožkarože, kurią galima aptikti šlapesnėse augavietėse, be to, gauromečio lapai be dantukų.

Jei turi dar ir kiaulpienę – jau visas komplektas. Bet šio augalo taip pat reikia nesupainioti su kitu panašiu – dirvine piene. Kaip atskirti? Kiaulpienė pirmoji pražysta pavasarį ir turi vieną kotelį ir vieną galvelę. Veikia visą kūną nuo kojų pirštų galiukų iki galvos. Be to, kad padeda sergant įvairiomis ligomis, dar ir suteikia pakankamai vitaminų.

Na, pridursiu dar vieną augalą – šeivamedį. Tai vaistažolė numeris vienas nuo gripo. Taip pat apsaugo nuo įvairių virusų, bakterijų, infekcijų.

Daugelis augalų skinami ankstyvą pavasarį. O kas dar renkama rugpjūtį?

Dabar galima prisiskinti dar daug žolelių – ir gaurometį iki pat rugpjūčio pabaigos. Taip pat dilgėlių karolių ir lapų suskubti. Dabar šie augalai pasidabina tokiomis rudomis sėklytėmis, kurių verta kasdien sukramtyti po pusę šaukštelio. Galima susimaišyti su medumi, sutrinti ir pasigaminti jų chalvą. Taip pat viržius, kurie padeda nuo artrito, nemigos, kitų ligų.

Žolinės šventė Lietuvoje ne tokia populiari kaip Joninės, daugeliui tai tik papildomas laisvadienis. Kaip ją švęsdavo lietuviai?

Išties ir patys daugiau švenčiame Jonines. Na, o Žolinė – tai derliaus šventė. Žmonės anksčiau gyveno vienu ritmu su gamta, todėl tokie atskaitos taškai buvo labai svarbūs ir prasmingi. Žolinė – tai vasaros pabaiga, pikas – tiek žydėjimo, tiek žolynų, derliaus. Nebebus daugiau tokio gausos meto, kaip dabar. Žmonės sakydavo: ką pasidarei iki Žolinės, tas tavo. Tai buvo įprasminta proga visiems susitikti, pasidalyti gėrybėmis, kas ko turi daug, o kam ko trūksta – gal kviečių, gal miežių.

Taip pat rinkdavo žolynus, darydavo iš jų puokštę, šventindavo, ten taip pat įdėdavo ir kopūstų lapų (Žolinę dar vadindavo Kopūstyne), kitų daržovių. Laikydavo namuose visus metus (panašiai kaip verbą). Vėliau, jei susirgdavo, po gabalėlį šventintos puokštės dėdavo į arbatą.

O kaip ją minėti patartumėte dabar. Ar patys šeimoje stengiatės laikytis senųjų tradicijų?

Dabar galima šią šventę paversti susitikimų diena su artimaisiais, giminėmis, bičiuliais, per kurią taip pat dalytumės. Tik ne derliumi, bet mintimis, svajonėmis, rūpesčiais, prisiminimais.

Savo šeimoje irgi stengiamės grįžti prie savo šaknų, su senosiomis tradicijomis supažindina kaimuose gyvenančios močiutės, vykstame į Rumšiškes, kur rengiamos įvairios edukacijos. Vis daugiau žmonių grąžina lietuvių ritualus į savo gyvenimą. O vaikus, žinoma, geriausiai mokome savo pavyzdžiu. Jei tik sakysime jiems: „daryk taip, anaip“, o patys elgsimės kitaip, nieko nepasieksime.