Mečys Laurinkus. Meilė gali ištikti bet kokiomis sąlygomis

„Elektra“ – ne memuarai ar politinių įžvalgų knyga, kaip būtų galima tikėtis pamačius autoriaus pavardę. Mečio Laurinkaus pavardė užrašyta... romano apie meilę viršelyje.

Pokaris. Mažas berniukas traukiniu grįžta iš Intos, kur lageryje liko jo mama. Namo jį lydi egzotiška gražuolė azerbaidžanietė, kuri tikisi svetimame krašte rasti ramybę, tačiau pamilsta partizanams padedantį žemaitį. Jau nuo pradžių labiausiai intriguoja tai, kad romane aprašomo Mantuko gyvenimo aplinkybės sutampa su kitoje knygos viršelio pusėje pateiktais autoriaus gyvenimo faktais: Mečys Laurinkus pirmuosius savo metus praleido kaip tremtinys Intoje.

„Jums nenuobodu gyventi – buvote Seimo nario, saugumo vadovo, diplomato žmona, dabar tapote – rašytojo...“ – užsimenu Nijolei Laurinkienei (60). Sutuoktiniai užsikvatoja, o ponia Nijolė tik linkteli galva. „Ji ir pati, kaip lietuvių mitologijos tyrinėtoja, yra ne vienos knygos autorė, – paaiškina Mečys Laurinkus. – Niekas nežino, nuo kiek knygų tampi rašytoju. Kartais parašęs vieną eilėraštį gali vadintis poetu. Turiu ne vieno romano idėją. Galvoje viskas parašyta...“

O tai, kad prisėdo prie rašomojo stalo ir sukūrė romaną, nevadina atsitiktinumu. Juk jis Vilniaus universitete baigęs lietuvių filologiją, tiesa, prieš studijas įgijo chemiko išsilavinimą technikume ir atitarnavo sovietinėje armijoje. Tik paskui prasidėjo dvidešimties metų laikotarpis, per kurį išsitarnavo virtinę jau minėtų postų.

– Paėmęs į rankas knygą iš pradžių nustembi, kad jūs parašėte romaną apie meilę, o mestelėjęs žvilgsnį į anotaciją nejučia atsidūsti – ir vėl apie pokarį ir partizanus...

– Kiekvienas, bandantis paliesti pokario temą, su tuo susiduria. Suprantu, kad dažnam kyla atmetimo reakcija. Matyt, persisotinimas. Pokariu žmonių santykiai buvo ypač sudėtingi, vyko neįtikėtinos transformacijos. Tai neišsemiama tema. Ir aš nagrinėju ne pokarį, o žmogaus likimą. Nenorėjau rašyti apie kančią. Man įdomiau ne tas žmogus, kuris išgyvena likimo smūgius, bet tas, kuris jiems priešinasi.

Esu parašęs ir antrą romaną, dabar rašau trečią. Pastarasis jau yra apie dabartį ir politiką, bet vėlgi susijęs su žmogaus pasikeitimu per epochas. Man patinka stebėti gyvenimą. Antra, man patinka analizuoti žmonių elgesio motyvus, kaip tai atsispindi jų mąstyme, judesiuose, kalboje.

– Kiek romane paimta iš jūsų gyvenimo?

– Trečdalis.

– Keturmetis Mantukas, iš Intos atvežtas į Lietuvą, – jūs?

– Iš dalies – taip. 1950-aisiais rudenį mano mamą, Plungės partizanų būrio ryšininkę, suėmė. Tuomet ji laukėsi. Klaipėdos saugumo karceryje prabuvo iki gegužės, gimdyti ją nuvežė į ligoninę, paskui jau su manimi grįžo atgal. Per Lukiškes buvome išgabenti į garsųjį „Kresty“ kalėjimą Leningrade. Mama išgirdo nuosprendį – dešimt metų – ir buvo išvežta į Intą. Drauge ir aš. Seneliai rūpinosi, kad kaip nors mane paleistų anksčiau. Ketverių grįžau į Lietuvą, mama – dar po poros metų. Mama yra aprašiusi savo istoriją. Turiu ir storą jos bylą.

– Nors oficialiuose dokumentų nėra vietos jausmams, vis tiek turėjo būti sunku ją atversti?

– Nesijaudindamas negali. Tenka save disciplinuoti ir nesileisti į emocijas. Tik skaityti.

– Mamai nebuvo galimybės kūdikio, tai yra jūsų, palikti Lietuvoje?

– Apie tai negalėjo būti nė kalbos. Tokių, kaip mamos ir mano, istorijų buvo ne viena.

– Ar ką nors atsimenate iš to laiko? Pas senelius grįžote beveik ketverių.

– Labai fragmentiškai. Kai ką ir bandžiau perteikti knygoje. Kalėjime buvau atskirtas nuo mamos, kalinčių moterų vaikai buvo apgyvendinti atskirai. Lengvatų jos neturėjo, jų tik nevarydavo dirbti į šachtas, bet lauko darbai – neką lengvesni. Atmintyje išnyra įvairių vaizdinių, barako aplinka ar tam tikri personažai – auklės.

– Tarp jų ir romane aprašyta sadistė, iš vaikų vogusi maistą?

– Buvo daug nusivylusių žmonių, kuriems nesvarbus tapo ne tik jų, bet ir kitų gyvenimas. O ką padarysi? Manau, kad daug vaizdinių dar glūdi pasąmonėje. Jei sulauksiu senyvo amžiaus, iškils jų daugiau ir netikėtai (juokiasi). Tačiau pasikartosiu: mano patirtis sudaro tik tam tikrą romano dalį. Tikslas buvo ne papasakoti atsiminimus. Jau seniai buvau sumąstęs, kad knygą norėčiau dedikuoti mamai. Tik ilgą laiką neradau formos, kokia ji turėtų būti. Dokumentikos žanras manęs netenkina, man atgrasu dar kartą, dar dešimtą sykį rodyti kančią.

– Prisimenate tas akimirkas, kai mama grįžo?

– Žinoma. Ji grįžo po daugiau nei poros metų, niekur negalėjo pritapti, bandė vienur, kitur. Buvo ypač sudėtinga. Žmonių reakcija į grįžusius skyrėsi ir dažniausiai nepriklausė nuo to laikotarpio politikos vėjų. Dirbdamas Gruzijoje domėjausi, kaip buvo ten, juk Stalinas ištrėmė daug osetinų, o į jų vietas atsikėlė gruzinai. Išgirdau sukrečiančių istorijų, kaip, tarkim, osetinas grįžta iš tremties, jo name įsikūręs gruzinas susikrauna daiktus ir išeina su viskuo. O Lietuvoje buvo kiek kitaip. Esu skaitęs aprašymą, kaip žmogus grįžta, jo namuose įsikūrę giminaičiai ir nenori su tikruoju savininku turėti nieko bendro. Pasikartosiu: pokaris – neišsemiami aruodai kūrėjams.

– Atleiskite už asmenišką klausimą. Tėvo jūsų gyvenime nebuvo, o jūs žinote, kas jis ar tai liko mamos paslaptis?

– Gal tą reikia taip ir palikti... Juo labiau, kad ir to žmogaus nebėra.

– Jus užaugino mama?

– Ji neturėjo progos manęs auginti. Bandė kabintis, ieškojo darbo, ištekėjo. Turiu brolį. Ir, manau, yra seserų iš tėvo pusės, tačiau nesu sutikęs.

– Jūsų vaikystė nebuvo lengva. Manoma, kad būtent tuomet padedamas pagrindas visam gyvenimui. Juk, jei kas, psichiatrai siūlo raustis ir priežasčių ieškoti vaikystėje...

– Be abejo. Menininkams tai įkvėpimo šaltinis – pradedant kinu ir baigiant kokia kita sritimi. Tačiau man artimesnė psichiatro Viktoro Franklio teorija, kad daugiausia lemia gyvenimo prasmės paieškos. Juolab kad jis pats patyrė nacių konclagerio siaubą.

– Jei dar atsiverstume romaną ir pabandytume paieškoti paralelių su jūsų gyvenimu: pagrindinė veikėja – azerbaidžanietė, kuri atlydėjo berniuką į Lietuvą, čia liko, pamilo ir dėl mylimojo pasiryžo viskam...

– Mane iš tiesų atlydėjo medicinos sesuo. Visiškai nežinau, pasiliko ji Lietuvoje ar grįžo. Mano romano herojė Elektra – sukurta. O meilė gali ištikti bet kokiomis sąlygomis, jeigu žmogus taip nusistato. Grubiai tariant, tai kaip radijo bangos: jei nusistatai tas bangas, tai ir įvyksta. Jei nusistatai pesimistinius himnus, vėl viskas klostosi kitaip.

Mintis apie Elektrą kilo su žmona lankantis Irane. Jazdo mieste yra zoroastrizmo išpažinėjų šventykla. Šimtmečius ten dega amžinoji ugnis, išlikę du mirties bokštai – zoroastristai nelaidoja žemėje, kad jos nesuterštų. Kita jų šventykla yra Baku ir vadinasi Atešgiah. Ten ir kilo mintis sujungti šią kultūrą su lietuviškąja. Atešgiah – tikrasis pagrindinės herojės vardas, tik kiti ją vadina Elektra. Be abejo, tai aliuzija į Sofoklio Elektrą. Trumpai tariant, tai herojiška, sąmoningai kančią ir protestą pasirenkanti mergina.

– Elektra virtuoziškai valdo peilį, kuriuo ginasi nuo užpuolikų. Kur teko regėti tokį meistriškumą?

– Mačiau kariuomenėje. Tarnavau su vaikinu iš Astrachanės, jis buvo tikras virtuozas. Peilis buvo tarytum jo kūno dalis. Net cirke tokių triukų nepamatysi. Bandėme visi peilį mėtyti, bet to išmokti tiesiog neįmanoma.

– Nesate lankęsis Intoje – ten, kur prabėgo pirmieji jūsų metai?

– Toks noras yra. Bet važiuoti vienam pačiam... Parodomosios akcijos man nepatinka. Aišku, nieko ten nepamatysiu, viskas išgriauta, išdraskyta.

– Parašėte romaną, kuriame vaikystės atspindžiai, paskui žingsnis prie žingsnio priartėsite prie dabarties – gal ateis laikas memuarams apie tuos metus, kai užėmėte svarbius postus?

– Ne. Memuarus rašyčiau, jei sugalvočiau idėją ir vardan ko tai reikia daryti.

– Paprasčiausia papasakoti, kaip buvo iš tiesų?

– Tokio dalyko neegzistuoja (juokiasi). Vieninteliai turintys prasmę memuarai – Balio Sruogos „Dievų miškas“. Esu juos tyrinėjęs ir rašęs mokslo darbus. Juk iš pradžių buvo daug nesupratusių, kaip galima kančią vaizduoti per ironiją. Dar pavyzdys galėtų būti Jeano Jacques’o Rousseau „Išpažintis“, kuri suteikė naują kryptį literatūrai.

Bet ir tai manau, kad iškeltą kartelę jis išlaikė iki pusės knygos, kai atėjo laikas atvirauti apie kitą gyvenimo pusę, ėmė daugiau rašyti apie kitus... Jei memuaruose esi atviras, turi būti atviras iki galo. Gal geriau kurti, o ne aiškinti, kaip buvo. Tik tada kūrinys įgyja didesnę prasmę, o šiaip telieka dalyku, kuris tinkamas šeimos archyvui.

Žmona – viena pirmųjų vertintojų

Nijolė ir Mečys Laurinkai susituokę jau trisdešimt šešerius metus. Nieko keista, kad žmona ir tapo viena pirmųjų romano skaitytojų. „Knygoje žmogus atsiskleidžia kitoks nei kasdieniame gyvenime, – atsargiai rinkdama žodžius sako Nijolė. – Tiesiog pamatai sielos užkaborius... Man buvo labai įdomu. Aišku, jis ne kartą yra pasakojęs, kaip keliavo namo iš Intos traukiniu, kaip jį lydėjo viena moteriškė. Tai žinojau, bet juk romane daugiau sukurtų dalykų. Jis mėgsta fantazuoti, kurti. Prisimenu, kaip sekdavo pasakas vaikams. Jie gulėdavo lovose, o jis pradėdavo tradiciškai „Gyveno kartą...“ Paskui prasidėdavo stebuklai, siužetas išeidavo iš tradicinės pasakos rėmų, tapdavo greičiau detektyvu.“

– Jūsų vaikai jau suaugę: sūnus Povilas – aktorius ir režisierius, duktė Beatričė – menininkė, augina dukrą. Tad dabar jums tenka sekti pasakas anūkei. Palieka ją pasaugoti?

– Būna, ir palieka. Tada ant grindų – tikras Vaterlo.

– „Pažaidėte“ prie rašomojo stalo, o kaip politika?

– Aš labiau norėčiau vis dėlto palikti ką nors realiau nei postų pavadinimus. Tie įvardijimai, aišku, skamba – signataras, Seimo narys, diplomatas, – bet iš esmės realiai nieko ir nėra...