Medaus sala Malta

Angliškoji sostinė Valeta

Tik išlipus iš lėktuvo, pasitinka karšto vėjo gūsiai, akinanti saulės šviesa ir pasiilgta šiluma. Autobusu patraukiame Valetos priemiesčio Sliemos link. Eismas kairiąja kelio puse kelia juoką, o štai autobuso vairuotojas tikras patrakėlis – tenka laikytis tvirtai įsikibus. O vėliau patirsime, kad Valetos taksi vairuotojai važinėja lyg patrakę.

Pasigrožime iš šeštojo viešbučio aukšto atsiveriančiu vaizdu į banguojančią jūrą ir keliaujame į Maltos sostinės centrą, saugomą UNESCO. Taisyklingi gatvių kvartalai kyla ir leidžiasi, baigdamiesi Valetos tvirtovės mūrais arba pasišiaušusiomis bangomis. Bene daugiausia turistų dėmesio sulaukia Prezidento rūmai, ant kurių randame užrašą „Bekingemo rūmai“: ne veltui Malta buvo Anglijos kolonija, o viena iš oficialių kalbų – anglų. Kita pramoga – tai garsiosios angliškos raudonos telefonų būdelės, kuriose fotografuojasi kone visi.

Besisukiodami siaurose gatvelėse ir besigrožėdami mažyčiais, kiekvieną namą puošiančiais balkonais atsiduriame ties miesto gynybine siena, kurios išorėje slepiasi jūros skalaujamas mažytis žvejų uostas „kaimelis“ – daugybė iš bet ko suręstų namelių, ryškiaspasvių valčių ir piktų kačių.

Vakare Valetoje laukia staigmena – Tarptautinio fejerverkų festivalio finalinė programa ir apdovanojimai. Didžiajame uoste sutemus susirenka bene pusė Maltos gyventojų. Svečiai iš Neapolio parodo tokį šou, kokį retai kada tenka išvysti – pagal muziką sproginėjantys milžiniški spalvoti fejerverkų ratilai priverčia akimirkai sustingti.

Senasis Marsaxlokk uostas

Prieš išvykstant, kolegos patarė būtinai užsukti į neištariamo vardo žvejų miestelį Marsaxlokk (beje, marsa reiškia „uostas“, o xlokk – „pietryčiai“ ir susijęs su iš Sacharos pučiančiu karštu sirocco vėju). Tad, išaušus rytui, sėdame į automobilį, stipriai įsikimbu į rankeną ir užsimerkiu prieš kiekvieną posūkį bei šalikelėje sustatytus automobilius. Ne ne! Vairuoju ne aš, bet vis tiek baisu ir juokinga. Marsaxlokk – tai tipiškas žvejų uostas, kuriame IX a. pr. Kr. pasirodė pirmieji finikiečiai, vėliau čia švartavosi turkų flotilės. Dabar tai vienas svarbiausių salos žvejybos uostų, į kurį plukdomas sugautas tunas, kardžuvės ir vadinamoji lampuki žuvis. Sekmadieniais čia vyksta žuvų turgus.

Na, o mes siauru keliuku, kuriame prasilenkti dviem automobiliams kiek sunkoka dėl iš abiejų pusių stūksančių akmeninių sienų, pasiekiame Marsaxlokk. Bene įspūdingiausia čia – įlanka ir joje ramiai besisūpuojančios tradicinės maltietiškos valtys, geltonai ir raudonai mėlynos, su nuo bloga saugančia akimi priešakyje. Palei įlanką įsikūrę mažyčiai restoranėliai, kuriuose galima paragauti tradicinių Maltos patiekalų, turinčių mažai ką bendro su anglų virtuve.

Mdina ir Rabatas, arba miestas ir priemiestis

Vairuoti jau nebe taip baisu, tad kiek atsipalaiduojame (o nevertėjo!). Po kažkelinto posūkio į vis siaurėjančius takelius staiga suprantu, kad važiuojame dešiniąja kelio puse, o priešais atlekiantis automobilis įnirtingai mirksi šviesomis. Turistai mes, turistai, nepykite! Atvykstame į Mdiną ir Rabatą, kuriuos skiria vos keli šimtai metrų. Automobilį tenka palikti gana įtartinoje vietoje ir gana įtartinam tipui, kuris aiškina, kad už du eurus jis čia viską prižiūri ir draugauja su policija. Nemelavo.

Mdina (lietuvių k. „miestas“) – tai prieš 6000 metų įkurtas seniausias Maltos miestas-tvirtovė, į kurį galima patekti vos per trejus vartus. Siaurose geltonose gatvelėse aidi mūsų vieniši žingsniai. Ne veltui Mdina kartais vadinama Tyliuoju miestu. Pasakojama, kad apaštalo Pauliaus laivas sudužo prie Maltos krantų, o šventasis apsigyveno Mdinoje. Miesto centre stovi įspūdinga barokinė Šv. Pauliaus katedra.

Pasukame Rabato (lietuvių k. „priemiestis“) link, iš kurio sklinda šūvių salvės ir varpų gaudesys. Pasiklausinėję praeivių, sužinome, kad Rabate – šv. Juozapui skirta šventė. Randame vėliavomis ir gėlėmis papuoštas gatves ir būrį vyrų, ant pečių nešančių bene toną sveriančią išpuoštą šventojo skulptūrą. Įnešus ją į katedrą, pasigirsta audringi žiūrovų ir tikinčiųjų plojimai. 

Paplojame ir mes ir keliaujame į  Šv. Pauliaus katakombas. Romėnai čia laidojo mirusiuosius, o vėliau jose slėpėsi ir mišias aukodavo persekiojami krikščionys. Įdomiausia, kad galima laisvai vaikštinėti po blankiai apšviestas katakombas, landžioti po tamsiausius jų kampelius ir įsivaizduoti visa tai, kas čia vyko per tūkstančius metų.

Dwejra Bay grožybės

Bene labiausiai norėta aplankyti vieta Maltoje – Dwejra paplūdimys, esantis Gozo saloje. Keltas iš Maltos salos į Gozą nuplukdo maždaug per 30 minučių. Iš čia siaurais keliukais, vos kartą gyvenime mačiusiais asfaltą, vingiuojančiais, kylančiais ir besileidžiančiais, artėjame tikslo link. Galiausiai tolumoje ima žaižaruoti mėlyna jūra. Natūrali arka, vadinama Žydruoju langu, nepalieka abejingų, tik gamta per tūkstančius metų gali sukurti kažką panašaus.

Šalia Žydrojo lango, už kalvos, slepiasi nedidukė „vidinė jūra“, su Viduržemio jūra sujungta tik siaura ola. Čia sėdame į valtį ir per siaurą, tamsų ir šaltą plyšį išneriame į atvirą jūrą. Maltietis pirmiausia nuplukdo į kelias tamsias grotas, pasipuošusias koralais ir žydrame vandenyje ramiai besiirstančiomis violetinėmis medūzomis. Sako, kad šios yra ypač pavojingos. Na o tada praplaukiame pro Žydrąjį langą ir leidžiamės Grybo uolos, maždaug 60 m aukščio uolos, priešais Dwejra paplūdimį, link. Ilgą laiką buvo manoma, kad vienas čia augantis gumbinis augalas turi gydomųjų ar net stebuklingųjų savybių.

Marsalforno druskų vonios

Dar daugiau adrenalino sukeliančiais keliais atvažiuojame prie Marsalforne esančių druskų „vonių“. Iš tiesų tai keistoka vieta: kelias iš vienos pusės apsuptas švelnių it šilkas nugludintų klintinių uolų, o iš kitos pusės – tarsi šachmatų lenta kvadratais nusėtas jūros krantas. Kvadratuose-voniose esančiam jūros vandeniui išgaravus, lieka tik natūrali jūros druska. Šiuo verslu goziečiai užsiima jau daugelį amžių, o čia išgaunama druska žinoma net tik Maltoje. Ilgą laiką Viduržemio jūros pakrantėje druska buvo pinigų pakaitalas – ja buvo atsiskaitoma už prekes ir mokamas atlygis.

Šios keistos pakrantės pašonėje – netvarkingai suvirtusių uolų krūvos ir dar keistesnė grota. Vėjo ir vandens išglotninta gelsva erdvė, kurioje prisėdame pailsėti nuo karštos saulės. Pakrante bėginėja mažas krabas, bet netrukus dingsta skaidriame vandenyje.

Viktorija

Rabatas (anglų pervadintas į Viktoriją) – miestas ir citadelė, įsikūręs pačiame Gozo salos centre ir matyti iš bene bet kurios salos vietos. Citadelė ir aplink ją kūręsis miestas Rabatas buvo apgyvendintas jau prieš kelis tūkstančius metų. Čia šeimininkavo tiek finikiečiai, tiek romėnai, tiek kitos tautos.

Užlipame į aukščiausią citadelės vietą ir keliaujame jos mūrais, nuo kurių atsiveria salos panorama. Verta užsukti ir į Ėmimo Dangun katedrą – jos barokinis raudonomis draperijomis dekoruotas interjeras tikrai įspūdingas. Na, o jei domitės karais ir istorija, tuomet nepatingėkite užsukti į Senojo kalėjimo muziejų.

Po Maltą klajojo ir savo įspūdžius aprašė Dalia Smagurauskaitė