„Didelių gyvenimo planų nebekuriu“, – sako Medininkų žudynių liudytojas, Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios klebonas Tomas ŠERNAS, sovietų omonininkų šūviu ir šautuvo buožės smūgiais į galvą sunkiai suluošintas savo vestuvių išvakarėse ir jau 32 metus prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio. Bet prasitaria turįs vieną norą – plaukti žemyn upe su tylą mėgstančia kompanija.
Pernai jums sukako šešiasdešimt. Būna, kad žmonės, sulaukę „apvalios datos“, imasi iki tol nepradėtų sumanymų. Arba baigia įvairius įsipareigojimus ir ilsisi, keliauja. Arba prisimena kadaise užmestas mielas veiklas. Jūs, kiek žinau, kažkada piešėte...
Taip, kažkada savamoksliškai piešiau, esu aliejumi nutapęs kelis paveikslus, bet jie per tiek metų kažkur nusimetė. Tai buvo laikinas bandymas. Juk būna, kad žmogui spontaniškai kyla noras lieti akvareles, groti būgnais, plaukti burlente. Pabando. Vienetai užsikabina visam gyvenimui, o kitiems lieka gražus prisiminimas. Man, pavyzdžiui, niekada nekilo noras išmokti žaisti šachmatais, nors šiaip buvau smalsus. O kalbant apie metų nulius, mano didysis stabtelėjimas atsitiko, kai sukako 50.
Tada supratau, kad jokių didelių planų mano gyvenime jau nebegali būti. Tik kas svarbiausia, kas būtiniausia... Svarbu gyventi teisingai, o jeigu norime pavartoti žodį „būtina“, tai būtina teisingai mąstyti, tinkamai valgyti, taisyklingai kvėpuoti. Tiesiog nebe taškytis į išorę, o susitelkti į save, pasitvarkyti savo vidų, bandyti jį suderinti. Suprasti, ką tau sako Dievas ir pasaulis. Pasidžiaugti, padaryti kokį nors gėrį. Didesnį ar mažesnį. Taigi didžiausias dalykas yra gyventi. Ir išgyventi.
Šiemet jūsų šeimoje – gražios sukaktys: liepos 1-ąją šventėte vestuvių su Rasa Žilyte 30-ąsias metines; dukrai Gertrūdai – 25-eri.
Mūsų vestuvių yra net trys datos. 1991 metų rugpjūčio 1 diena, kuriai viskas buvo tinkamai paruošta, tik gal Rasos