Meditacinių kelionių palydovė Evija Čivkulė: „Mūsų kūnas prisimena praėjusius gyvenimus“

Su Evija sutariame pasikalbėti tik išbandžius jos vedamą sielos kelionę, arba, kaip tyrinėtoja įvardija, populiariau tariant – regresinę terapiją, leidžiančią judėti laiku atgal. Sutinku. Kadangi moteris gyvena Latvijoje ir neturime galimybės susitikti akis į akį, į kelionę leidžiamės pasitelkusios šiuolaikines technologijas – vaizdo skambučiu bendraujame per skaipo programėlę. Ko man prireiks šiai patirčiai, pasiteirauju. „Šiek tiek laiko, vietos, kur niekas netrukdytų ir būtų patogu sėdėti ar gulėti, taip pat gerai būtų pledukas užsikloti ir akių raištis, – atsako latvė. – Bet visa tai nebūtina, jei moki greitai ir lengvai atsipalaiduoti bet kokiomis sąlygomis.“

Taigi susirandu jaukų kampelį, susitariu, kad niekas nedarinėtų kambario durų, ir pradedame. Evija paprašo telefoną pasidėti arčiau veido (mat per seansą galiu imti tyliau šnekėti), patogiai įsitaisyti, užsimerkti ir klausytis jos žodžių. Kalbėti tik tada, kai paprašys. Procesas primena perėjimą į lengvą meditacinę būseną – kūnas atsipalaiduoja, kvėpavimas gilėja, todėl iš pradžių net sunku apversti liežuvį, norint atsakyti į pirmuosius klausimus apie mano pojūčius ar regimus vaizdinius. Pradedame nuo konkrečių vaikystės akimirkų, paskui seka patirtys mamos įsčiose, galiausiai keliaujame aukštyn į neaprėpiamas erdves, o vėliau ir į žymiai konkretesnes vietas.

Gal tai vaizduotė?

Pasakysiu atvirai: priėmiau šią kelionę tiesiog kaip vaizduotės žaidimus. Ir žaidžiu pagal taisykles: išgirstu klausimą – sutelkiu pastangas norėdama ištraukti iš galvos kažkokį atsakymą ar įžiūrėti vaizdą ir atsakau. Suprasdama mano nerimą Evija mane ramina, drąsina. Net jei nieko nematau, gaunu paaiškinimą, kad taip gali būti, vadinasi, taip dabar reikia.

Kai seansas baigiasi, kelionės palydovė manęs lyg tarp kitko paklausia: „Kaip manai, kiek tu keliavai?“ Įvertindama, kad laiko pojūtis gali būti sutrikęs ir užtrukome gerokai ilgiau, nei atrodo, spėju: „Pusantros valandos?“ Evija nusišypso: „Dvi su trupučiu.“ Paskui sužinau, kad kelionių būna ir ilgesnių, tik tuomet žmogus gali pernelyg nuvargti, ir trumpesnių, bet tada nelabai ir spėjama kažką pajausti, pamatyti ar suprasti.

Kokie įspūdžiai? Tam tikromis akimirkomis per seansą kūne jaučiau didžiulį spaudimą, kitomis – norėjosi keistai judėti („Ir judėk“, – drąsino Evija). Kartais abejojau savimi: galbūt tai, ką matau ar atsakau, tėra tik vaizduotės vaisius? Pasibaigus seansui apie tai pasikalbėjome. Išgirdusi mano abejones, Evija nusišypsojo: „Ne tu viena to klausi. Bet mūsų kūnas atsimena viską – tik protas trukdo tai priimti. Yra įvairių pratimų, kad galėtume įsitikinti pojūčių tikrumu. Daug šioje srityje yra tyrinėjęs Maiklas Niutonas, kurio knyga „Sielų kelionės“ mane labiausiai ir įkvėpė (populiarios ir kitos jo knygos „Gyvenimas tarp gyvenimų“, „Sielų lemtis“). Be to, juk niekas neatsitinka šiaip sau. Ir tie atsakymai, tie vaizdai iškyla ne veltui.“

Vėliau moteris paaiškina, kad sielos kelionė – tai darbas su pasąmonės prisiminimais, į kuriuos reaguoja kūnas. Atsipalaidavę ir patirdami lengvą meditacinę būseną mes panyrame į pasąmonę. Iš ten ir ateina atsakymai, kurie gali pasireikšti vaizdais, kūno pojūčiais ar tiesiog teiginiais – žinojimo lygmeniu.

Aktualūs klausimai

Kol kas į Eviją kreipėsi tik motyvuoti žmonės, kuriems nieko nereikia įrodinėti. Jie žino apie regresiniu būdu vykstančias keliones į praėjusius gyvenimus ir nori tai patirti. Vis dėlto dėl kai kurių savo pojūčių suabejoja ne vienas. „Aš patarčiau tikėti ir pasitikėti savo kūno reakcija. Tai, ko jis nėra išgyvenęs, negali prisiminti. Reikia išmokti išjungti savo vidinį analitiką, neanalizuoti protu proceso, o leisti jam vykti savaime, tekėti kaip upei, – vaizdingai paaiškina. – Na, o jeigu klientas netiki, laikausi pozicijos, kad aš galiu daryti bet ką, tačiau jo nuostatos per prievartą nepakeisiu. Ateis laikas, kada jis patikės, – arba šiame gyvenime, arba kitame. Juk ne veltui atėjo pas mane. Ir kažkas iš šios kelionės jam liks atmintyje.“

Į sielos kelionę paprastai leidžiamasi, norint rasti atsakymus į rūpimus klausimus, patirti šiame gyvenime neįmanomus pojūčius. Pavyzdžiui, pajusti, ką reiškia skraidyti paukščiu ar gyventi priešingos lyties žmogaus kūne. Ką dar galima patirti? „Sielos kelionė – tai kelionė į praėjusius gyvenimus, į ankstyvą vaikystę, kada, atrodo, nieko neįmanoma prisiminti, taip pat į Sielų namus, kur siela būna tarp įsikūnijimų. 

Keliaujant įmanoma susitikti su savo angelais sargais, mokytojais ir palydovais, artimų sielų grupe, – vardija sielų atminčių tyrinėtoja. – Daugiausia besikreipiančius asmenis domina dabartinio gyvenimo užduotis, misija, turimi talentai, įgūdžiai, įgyti kituose gyvenimuose. Ieškoti atsakymų tokiu būdu skatina ir santykių arba finansinės problemos, kiti trokšta sužinoti, kur siela iškeliauja po mirties. Tačiau taip pat reikia pridurti, kad kiekvienam žmogui parodomas toks praeitas gyvenimas, kuris jam tuo metu yra aktualus. Pavyzdžiui, klientas gali ateiti su vienu klausimu, bet gauti atsakymus į visiškai kitus, kurie jam neatrodė svarbūs.“

Mokymai – per praktiką

Evija sako visada domėjusis ezoterika, mistika, nepaaiškinamais dalykais, taip pat žmonių psichologija, jų ekstrasensoriniais gebėjimais, dvasinėmis praktikomis, padedančiomis išspręsti įvairias problemas. Todėl į šią sritį atkeliavo visai natūraliai. Pradėjusi ieškoti informacijos, rado, kur semtis žinių. „Mokiausi Reinkarnicionikos institute Latvijoje, paskui pas kitus užsienio mokytojus ir Latvijoje dirbantį regresijos specialistą. Institutas yra įsteigtas privataus asmens. Ten mokymai vyksta įvairiais lygiais, jame ir dabar mokosi mano mokytoja, – pasakoja pašnekovė. – Visų mokymų pagrindas – praktika. Su kursiokais treniruodavomės vieni kitus vesti į kelionę pagal tam tikras temas. Tobulėti galima tik taikant teoriją praktikoje.“

Pradėjusi lydėti į praėjusius gyvenimus draugus ir pažįstamus Evija suprato, kad gali tapti ir nepažįstamųjų sielos kelionių palydove – tuo tikslu įkūrė svetainę (sieloskelias.lt). Kadangi Latvijoje gyvenanti moteris moka kalbėti lietuviškai, sesijas veda abiem kalbomis. „Mano mama yra latvė, o tėtis lietuvis, – paaiškina. – Be to, gyvenome prie pat Lietuvos sienos. Tiesa, namuose kalbėdavome vien latviškai, todėl net sunku pasakyti, kaip išmokau lietuvių kalbos. Galbūt žiūrėjau daug televizoriaus (šypsosi). Paskui į Lietuvą atvažiavau studijuoti pagal „Erasmus“ programą. Dar vėliau pradėjau dirbti vertėja. Taigi man tiek Lietuva, tiek lietuvių kalba yra labai artimos ir mielos, todėl į sielos keliones norėjau lydėti ir lietuvius.“

Palydovo vaidmuo

O ar įmanoma keliauti be palydovo? Koks jo vaidmuo? „Kai žinai pagrindinius dalykus, į kelionę galima leistis be palydovo. Pati į praėjusius gyvenimus esu keliavusi daug kartų. Beveik kiekvieną turėdama vis kitą klausimą, – stebina moteris. – Man tiesiog patinka pats procesas, patinka sužinoti apie save kažką daugiau.“

Evija pasakoja, kad palydovo užduotis – padėti kitam asmeniui išgyventi tam tikras praėjusias situacijas, kurios leistų ištirti konkrečią dabartinę problemą. Per seansą su klientu tyrinėtoja užsirašo svarbiausius dalykus, kuriuos paskui galėtų kartu aptarti. Ją ypač džiugina pasakojimai, kai po seanso nuvykęs į kokią svečią šalį žmogus nustemba išvydęs tą pačią vietą, kurią matė sielos kelionėje. Arba kai po jos išdrįsta lavinti vieną ar kitą talentą, nes supranta, kad tas noras gimė ne šiaip sau.

Džiaugsmai ir baimės

Įdomu tai, kad keliauti galima ne tik vienam, bet ir grupėje – ir net tarpusavyje nepažįstamiems žmonėms! Tuomet palydovui vedant keliautojai balsu neatsakinėja į jo klausimus, nesikalba, tačiau po seanso dalijasi savo patirtimi. „Bet, mano nuomone, pati įdomiausia kelionė, kai kartu keliauja 3–4 pažįstami žmonės, – sako Evija. – Jie nori suprasti, ar praeituose gyvenimuose buvo susitikę, kaip yra susiję tarpusavyje. Tokioje kelionėje žmonės pamato vienas kitą toje pačioje situacijoje. 

Pačiai teko tai patirti su kursiokais. Būna ir labai linksmų nutikimų, per kuriuos įsitikini, kad glaudus ryšys tarp jūsų užmegztas jau taip seniai! Tokio pobūdžio kelionė labai tinka kolektyvui stiprinti – jei žmonės supranta, kad praeituose gyvenimuose vienas kitam buvo giminaičiai ir pan., pasikeičia jausmai. Žvelgdamas iš sielos požiūrio taško, gali sužinoti, ko turi išmokti bendraudamas su šiuo asmeniu.“

Vis dėlto ne visi įspūdžiai gali būti teigiami. Būna, klientai per seansą patiria ir liūdesį, stresą, nori verkti, pavyzdžiui, jei patenka į kokią sudėtingą situaciją, tarkim, dalyvauja kare. Kūno pojūčiai taip pat kiekvienam skirtingi: nuo labai malonių iki labai nemalonių. Būna ir karšta, ir šalta, sunku ir lengva, kilnojasi rankos ar jos kaip tik sustingsta. „Tačiau tokios kelionės, kurią būtų reikėję nutraukti dėl nemalonių pojūčių, nepasitaikė. Bet taip gali atsitikti, – sutinka Evija. – Jei žmogus nėra pasiruošęs išgyventi šių pojūčių, vadinasi, jis nėra pasiruošęs dirbti su savimi ir nenorės patekti į skausmingas akimirkas praeityje. Jis protu trukdys sau dirbti pasąmonės lygmenyje. Tačiau pirmuosius kartus paprastai stengiamės keliauti į geresnius gyvenimus.“